Tarpgrupiniai santykiai: M. Sherif (1956) vaikų stovyklos tyrimai

Žmogaus gyvenimas, vargu, ar įmanomas egzistuojant nepriklausant kokiai nors visuomenei, bendruomenei ar mažai grupei. Žmogus yra sociali būtybė, todėl net panorėjęs tapti asketu, nusprendęs atsiskirti nuo žmonių ir išvykti gyventi kalnuose, galiausiai vis tiek susiduria su frustracija ir gyvenimo beprasmiškumu (Vokiečių literatūros klasiko Hermann‘o Hesse‘ės atvejis) (Prinz, 2000). Žmogui yra būtinas sociumas, joje jis atlieka įvarius socialinius vaidmenis, vyksta asmenybės socializacija, o pagal grupės primetamus vertinimo modelius ima suvokti aplinkoje vykstančius įvykius. Tai reiškia, jog grupė daro didžiulę įtaką individo tikrovės suvokimui. Grupės formavimąsi ir jos dinamiką svarbu suvokti ne tik dėl kasdieninio bendravimo, bet ir darbo organizacijos sąlygomis, valstybės valdymo klausimais ir t.t..

Tokias grupes kaip organizacijas vadinsime oficialiomis, nes jos reguliuojamos formaliomis taisyklėmis, o priešingas – neoficialiomis, kurios susidaro pačios, žmones jose jungia panašūs pomėgiai, interesai. Žmonėms taip pat būdinga kategorizuoti žmones pagal tai, kokiai grupei jie priklauso. Jeigu priklausoma aukštesnio statuso grupei, tai grupės nario vertė savaime didelė. Visuomenėje veikia  ir toks socialinis reiškinys – vidinis grupės favoritizmas, kai savus grupės narius vertiname palankiau negu kitus (Suslavičius, 2006). Dažniausiai toks kategorizavimas yra paremtas iracionaliu vertinimu, stereotipais ir stigmomis, kuris daro įtaką tarpgrupiniams santykiams ir iššaukia konfliktus.

Už informaciją, kurią turime šiandieną apie grupes ir jų  santykius galime būti dėkingi žymiam socialinės psichologijos tyrėjui Muzafer Sherif. Jis sukūrė realistinę konfliktų teoriją, kurioje manoma, jog tarpgrupiniai konfliktai, išankstiniai nusistatymai, stereotipai atsiranda tada, kai grupės pradeda varžytis dėl ribotų išteklių. Šią teoriją jis patvirtino atlikdamas kontraversiškai pagarsėjusius vaikų stovyklos eksperimentus. Tačiau kaip ir kiekviename tyrime, net ir klasikiniame yra trukūmų: tyrimo rezultatai negali būti generalizuojami visoms grupėms. O Michael Billig (1975) teigimu, tyrimas rodo ne kaip konkurencija ir bendradarbiavimas veikia tarpgrupinį elgesį ir požiūrius, bet kaip viena galinga grupė valdo dvi silpnesnes. Nepaisant trūkumų ir kritikos, M. Sherif savo metodikomis, kurios nagrinėja tarpgrupinius santykius, sukūrė pamatą socialinei psichologijai vystytis. Toliau šiame rašto darbe aptarsime ne tik klasikinius Sherif tyrimus, bet ir paminėsime kelis naujesnius, kurie galbūt papildys klasikinę teoriją ir iškels naujų klausimų.