Skyrybos ir jų poveikis vaikams

Įvairūs autoriai skirtingai apibrėžia šeimos sampratą. Pasak Z. Bajoriūno (1997) šeima – pirminė visuomenės ląstelė, viena pagrindinių jos struktūros elementų. Pirminė todėl, kad joje visų pirma ugdomi vaikai, formuojamas charakteris, idealai. Tikra šeima yra ta, kai vyras ir moteris yra įregistravę santuoką. Pastaroji yra šeimos kūrimo pagrindas ir jos pirminis požymis. Šeima prasideda nuo santuokos, įregistruotos nustatyta tvarka. Tolesnis jos raidos etapas –vaikų radimasis. Ir neįregistravę santuokos kai kas gyvena kartu, gimdo ir auklėja vaikus. Tačiau tokių žmonių sąjunga nelaikoma įteisinta šeima. Humanistinį šeimos apibrėžimą yra pateikęs Juozas Keliuotis 1934 m. jis rašė: ,,Šeima – socialinė natūralinės tvarkos institucija, besiremianti lyčių skirtumu ir koreliatyvinėmis, skirtingomis funkcijomis, kurios vyriausia misija ne vien patikinti žmonių giminės amžinumą, bet ir sudaryti tam tikrą gyvenimo formą, kuri pati patenkina savo siekimus ir atlieka ypatingus uždavinius. Tai sąjunga bendram tikslui siekti, tai bendro likimo pasirinkimas, tai pasiryžimas bendrai gyventi, bendrai džiaugtis ir kentėti, bendrai kovoti ir laimėti, tai tiekimas tarpusavio pagalbos ir naujos kartos gimdymas ir auklėjimas”. Taip pat ši sąvoka yra apibrėžiama ir LR santuokos ir šeimos kodekse apibrėžiama juridiniu aspektu. Jame rašoma: “Šeima yra santuoka, pagrįsta vyro ir moters sąjunga, kurią sudaro sutuoktiniai, kartu su jais gyvenantys vaikai ir kiti asmenys, susiję savitarpyje kraujo ryšiais, šeimos teisėmis ir pareigomis”. Šeima nėra paprasta bendruomenė. Lietuvos šeimos politikos koncepcijoje vadovaujamasi vienu universaliausių šeimos apibrėžimų: “Šeima yra asmenų bendrija, kurią sieja giminystės, tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai, patvirtinti įstatyme ar socialiai pripažinta tvarka”. (Šeimos politikos koncepcija ir veiksmų kryptys, 1996). G. Navaitis (1999) teigia, jog šeima – viena seniausių visuomenės institucijų.