Martyno Mažvydo raštų leksika

1. Mažvydui buvo lemta tapti pirmųjų šešių lietuviškų knygų ir knygelių parengėju. Visos išleistos Karaliaučiuje. Trys iš jų išėjo dar M. Mažvydui esant gyvam:
2. Katekizmo prasti žodžiai – 1547; tai ir yra pirmoji lietuviška knyga;
3. Giesmė šv. Ambražiejaus bei šv. Augustino, kurią vadin Te Deum laudamus. Su giesmėmis apie numirusių prikėlimą Jėzaus Kristaus – 1549; kartu su giesme Te Deum laudamus („Tave Dievą garbinam“) paskelbtos dar dvi giesmės;
4. Forma krikštymo – 1559; tai privalomi nurodymai, kaip turi būti krikštijamas kūdikis, – tokie nurodymai lotyniškai vadinami agenda.
5. Giesmės krikščioniškos, d. 1 – 1566;
6. Giesmės krikščioniškos, d. 2 – 1570; jas parengė M. Mažvydo darbo tęsėjas, Karaliaučiaus lietuvių parapijos klebonas, M. Mažvydo pusbrolis B. Vilentas. Po to Karaliaučiuje kelias lietuviškas knygas išleido B. Vilentas ir jo vietą po mirties užėmęs Jonas Bretkūnas.
7. Parafrazis – 1589 m. pasirodžiusi paskutinioji Mažvydo parengta knygelė. Tai Viešpaties maldos („Tėve mūsų“) parafrazė – išplėtotas aiškinimas. Ji išleista su trimis J. Bretkūno darbais.

Martynas Mažvydas (apie 1520 – 1563) – žemaitis, pirmąją lietuvišką knygą parengė studijuodamas Karaliaučiaus universitete (1546 – 1548), baigęs studijas buvo paskirtas Ragainės klebonu. Pirmosios lietuviškos knygos pavadinimas – „Katekizmo prasti žodžiai, mokslas skaitymo rašto ir giesmės dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos“. Knygelė 79 puslapių. Ją sudaro lotyniškas ketureilis „Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei“, lotyniška pratarmė „Bažnyčių Lietuvoje ganytojams ir tarnams malonė ir ramybė“, eiliuota lietuviška pratarmė „Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump“, nedidelis elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, penkių dalių katekizmas (verstiniai religiniai, socialiniai ir doroviniai pamokymai) bei 11 giesmių giesmynėlis su gaidomis.

Lietuviškoji pratarmė „Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump“ yra ir pirmasis originalus lietuviškas eilėraštis. Jis prasideda:

Bralei seseris, imkiet mani ir skaitikiet

Ir tatai skaitidami permanikiet. 

Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit

Ir tatai skaitydami permanykit.

Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti,

Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti.

Regėti to norėjo savo akimis,

Jau nūn, ko tėvai niekada neregėjo,

Nūn šitai visa jūsump atėjo.

Veizdėkit ir dabokitėsi, žmones visos,

Šitai eit jūsump žodis dangaus karalystos.

Šioje pratarmėje – akrostiche – Martynas Mažvydas įrašė savo vardą ir pavardę: 3–19 eilučių pirmosios raidės sudaro MARTINUS MASVIDIUS.

Elementoriuje „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“ pateikiama lietuviška abecėle: 23 didžiodios ir 25 mažosios raidės. Mažųjų raidžių daugiau dėl to, kad greta didžiosios S yra dvi mažosios s ir ∫,didžioji U atitinka mažąsias u ir v. Raides Mažvydas vadina skaitytinėmis ir skirsto į balsines (balses), dvibalsines (dvibalses) ir sambalsines (priebalses). Toliau duodama skaitymo skiemenimis (vadinto silabizavimu) pratimu.

Mažvydas surašė įvairių skiemenų: priebalsės prieš balses, pvz.: la, le, li, lo, lu, balsės prieš priebalses, pvz.: ar, er, ir, or, ur, balsės tarp priebalsių, pvz.: bac, bec, bic, boc, buc, balses po kelių ar prieš kelias priebalses, pvz.: sta, ste, sti, sto, stu, arbs, erbs, irbs, orbs, urbs.

Pirmoji lietuviška knyga – tai netik lietuvių raštijos, bet ir lietuvių kalbos gramatikos, terminijos, taip pat pasaulietinės poezijos, muzikos istorijos pradžia.

Yra išlikę du pirmosios lietuviškos knygos egzemplioriai: vienas saugomas Vilniaus, kitas – Lenkijoje, Torunės universitete.

1546 m. Karaliaučiuje M. Mažvydas išleido trijų savo verstų giesmių rinkinėlį Giesmė S. (švento) Ambraziejaus bei S. Augustino, kurią vadin Te Deum laudamus. Su giesmėmis apie iš numirusių prikėlimą Jėzaus Kristaus. Išguldytos per M Mosvidą Vaitkūną etc. (et cetera – lot. k. „ir taip toliau“). Ant naudos Ragainės bažnyčiai ir kitų etc. Išleista J. Veinreicho.

1. Mažvydas šiuose trijuose leidiniuose paskelbė penkiolika giesmių. Šešios buvo viduramžių, dvi – psalmių sueiliavimai, septynios – reformacinės kilmės. Taip jis suderino senąjį, katalikų, ir naująjį, protestantų, bažnytinį giedojimą. Čia atsispindi ir Didžiosios Lietuvos tradicija (Pociūtė, 1995, 18).

Turbūt tvirtai galima pareikšti, kad giesmyno parengimą M. Mažvydas laikė svarbiausiu savo gyvenimo uždaviniu. Mokė giedoti, be abejo, jau ir Lietuvoje. O liuteronai ir kiti protestantai laikė giedojimą svarbiausia pamaldų dalimi. M. Mažvydas giesmyną rengė labai kruopščiai. Buvo jau leidiniui parašęs ir lotynišką pratarmę. Tačiau mirtis neleido giesmyną išspausdinti. Rankraščius paveldėjo B. Vilentas, kuris giesmyną išleido dveim dalimi: Giesmės krikščioniškos, giedamos bažnyčiosu per adventą ir kalėdas ik gramnyčių (Kristaus Paaukojimo) ir Giesmės krikščioniškos, giedamos bažnyčiosu per Velykas ir Sekmines ik advento. M Mažvydo giesmynas yra didžiai vertingas lietuvių poetinės ir muzikinės–vokalinės kultūros paminklas.

Šeštąją M. Mažvydo parengtą knygelę „Parafrazis“ išleido Jonas Bretkūnas Karaliaučiuje Georgo Osterbergerio spaustuvėje 1589 m., prijungęs prie savo giesmyno Giesmės duchaunos. M. Mažvydo „Parafrazis“ yra atitinkamo skyriaus vertimas iš vokiškos Prūsijai skirtos 1558 m. agendos (bažnyčios apeigų nuostatų). Parafrazė – graikiškos kilmės žodis, reiškiantis atpasakojimą, teksto prasmės nusakymą. Šioje knygelėje aiškinama, kaip reikia suprasti, „permanyti“, Viešpaties maldos „Tėve mūsų“ kiekvieną teiginį, taip pat rašoma, apie ką reikia galvoti, kaip giedoti ir melstis priimant komuniją. Šiuo metu žinomas vienas knygelės egzempliorius yra Upsalos universiteto bibliotekoje Švedijoje.