Ginčo menas. Bendravimo psichologija

“Visi žmonės lygūs ir visi skirtingi” - šis garsus posakis tarsi galėtų prabilti apie kiekvieną žmogų atskirai akcentuojant tai, kad kiekvienas iš mūsų turi savo asmeninę nuomonę, kurią dažniausiai stengiasi įteikti kitam ir tik retais atvejais ta asmeninė nuomonė gali būti pakeista atsiradus kito žmogaus didesnei įtaigai. Tačiau neretai pasitaiko atvejų, kuomet žmogus savo asmeninę nuomonę įsivaizduoja kaip absoliučią tiesą prieš visas kitas tiesas (tavo tiesa vs kito žmogaus nuomonė), tuomet vienoje plotmėje susiduria dvi įsivaizduojamos absoliučios tiesos kol galiausiai tos kelių žmonių nenuginčijamos tiesos pereina į kitą lygį - konfliktą arba ginčą. Tiesa, kiekvienas žmogus turėtų suprasti, kad nuomonė ne visais atvejais būna tiesa, todėl šioje nuomonių dvikovoje turėtų atsirasti svarūs argumentai. Argumentuoti savo nuomonę = mokėti įrodyti ir apginti savo poziciją taip, kad ginčas galiausiai būtų išspręstas. Čia labai tiktų filosofijos mokslų daktaro Liutauro Degėsio citata iš knygos “Prisiminimų prisiminimai”: “Labai norėdamas gali pamatyti bet ką - pasistengti, įsižiūrėti, pasitelkti teorijas apie žmogaus prigimtį, prisiminti gražių pavyzdžių. O gal kaip tik reikėtų užsimerkti ir pamatyti, kad psichologas čia nepadės. Kaip sako tavo galvoje sėdintis filosofijos profesorius,“pavyzdžiais negalima įrodyti nieko, kadangi pavyzdžiais galima paaiškinti bet ką”.[1]

[1]  Liutauras Degėsys, “Prisiminimų prisiminimai”, Alma literra, Vilnius: 2010, p.12