Vertimo kritikos raida Lietuvoje 1990–2016

Kaip Lionginas Pažūsis rašė savo monografijoje „Kalba ir vertimas“, „niekas negimsta vertėju. Kaip ir daugelyje kitų žmogaus vertimo sričių kompetencija įgyjama mokantis“[1]. Vertėjai privalo ne tik puikiai mokėti kalbą, bet ir sugebėti kuo adekvačiau perteikti originalaus teksto autoriaus mintis, pasaulėžiūrą bei stiliaus bruožus taip, kad skaitančiajam būtų lengva suprasti ir jis net nesusimąstytų apie tarpininko (vertėjo) tarp jo ir autoriaus buvimą. Taigi, vertėjas, be kalbos išmanymo, turi daug žinoti ir apie patį autorių, kūrinio istorinį kontekstą, parašymo aplinkybes ir kitas vertimui reikšmės galinčias turėti aplinkybes.

[1] Pažūsis, L., Kalba ir vertimas, 2014, p. 10