Vaikų, sergančių autizmo spektro sutrikimais, sensorinė integracija

Beveik prieš 80 metų JAV dirbęs austrų kilmės psichiatras Leo Kaneris aprašė grupę vaikų, kurie nemėgo bendrauti, teikė pirmenybę vienatvei, nekalbėjo arba buvo linkę kartoti tuos pačius žodžius, aktyviai priešinosi nusistovėjusios tvarkos ir aplinkos pokyčiams bei sunkiai mokėsi. Šią būklę L. Kaneris pavadino autizmu [1]. Nors nuo to laiko daugybė mokslininkų tyrė minėtą sutrikimą, jis iki šiol tebėra pakankamai neaiškus. Autizmas - vienas sunkiausių sutrikimų, pasireiškiančių jau vaikystėje. Simptomai pasireiškia per pirmuosius trejus gyvenimo metus ir lemia raidos atsilikimą bei įvairius nukrypimus, apimančius daugelį vaiko psichikos funkcijų sričių [2]. Autizmas paveikia maždaug vieną vaiką iš 1000 [3]. Kitų autorių teigimu, 4-6 vaikus iš 10000. Galima teigti, kad 0,25-0,5 proc. populiacijos turi autizmo požymių. Berniukai serga 4 kartus dažniau negu mergaitės. Anksčiau buvo manoma, kad autizmas — tai sunkus emocinis sutrikimas arba įgimta šizofrenija. Dažniausiai jis buvo siejamas su mamos atsisakymu priimti vaiką. Todėl didelių sunkumų kildavo pačiai mamai, kuri dažnai aplinkinių būdavo smerkiama kaip bloga mama. Laikui bėgant paaiškėjo, kad tai tebuvo klaidinga, niekuo nepagrįsta ir neįrodyta visuomenės nuomonė. Anksčiau autizmas buvo laikomas retu sutrikimu, bet pastaruoju metu žinoma, kad jis pasitaiko dažniau negu diabetas, vėžys, spina bifida (vaisiaus stuburo vystymosi defektai) ar Dauno sindromas (Filipek, 1999). Pagrindiniai autizmo požymiai — sutrikęs socialinis bendravimas, kalbos raidos ir komunikacijos problemos, netipiškas, keistas elgesys, vaizduotės bei laiko suvokimo problemos. Šis sutrikimas įvairiai pasireiškiantis klinikinis sindromas. Esama daug veiksnių, sąlygojančių vaiko smegenų pakenkimą, kuris pasireiškia tam tikrais požymiais, įvardijamais autizmo diagnoze. Šiuo metu autizmas laikomas nespecifiniu sutrikimu, kurį sukelia įvairūs kenksmingi organiniai, biologiniai ir genetiniai veiksniai.  Vaikai su šiuo sutrikimu gimsta įvairiose šeimose, nepriklausomai nuo tėvų išsilavinimo, socialinės padėties, rasės. Pagrindiniai autizmo požymius sukeliantys mechanizmai — smegenų struktūros disfunkcija ir biocheminių procesų sutrikimas smegenyse. Darbo su autistais pagrindas yra intensyvi ankstyvoji reabilitacija, dažni fizinės kultūros užsiėmimai ir bendravimas su sveikais vaikais. Tokie vaikai autistams padeda suvokti elgesio taisykles. Geriausia pradėti vaiką mokyti kuo anksčiau, bet gerų rezultatų galima pasiekti ir vyresniame amžiuje [1]. Multisensorinės stimuliacijos metu naudojami daugialypiai stimulai, nukreipti į regos, klausos, lytėjimo, skonio ir uoslės stimuliavimą. Terapijos metu kombinuojama šviesų, muzikos, aromatų ir skirtingų faktūrų lietimo stimuliacija. Terapija vyksta specialiai įrengtuose kambariuose su sensorine stimuliacija pagrįstų medžiagų įvairove. Tipinis multisensorinės stimuliacijos kambarys aprūpintas atpalaiduojančia muzika, aromatais, burbulinėmis lempomis, šviesų girliandomis ir judančių formų vaizdiniais ant sienų [4]. Multisensorinė stimuliacija vis labiau populiarėja gydant vaikus, turinčius autizmo sutrikimą, tačiau taikymas yra individualus. [1]