Žiniasklaidos Turkijoje ir Lietuvoje skirtybės ir panašumai pagal Hallin ir Mancini (2004)

Turkija ir Lietuva – valstybės, kurios turi daug skirtybių kultūros, religijos, politikos kontekste, tačiau vis dėlto šios šalys gali būti laikomos sąlyginai panašiomis. Hallin ir Marcini (2004) išskirstė Europą į skirtingas zonas pagal tai, kaip medijos funkcionuoja valstybėje, ir koks jų santykis su politiniais, kultūriniais, tradiciniais procesais (žr. lentelė nr. 1). Šiame rašto darbe bandysime išsiaiškinti Lietuvos ir Turkijos medijų skirtybes ir panašumus, žvelgiant pro šalių kultūros, religijos, politikos prizmę.

Kultūrinis požiūris į Turkiją ir Lietuvą

Pagal šį Hallin ir Macini (2004) modelį Turkija gali būti priskiriama Pietų Europai kartu su Italija, Ispanija – Viduržemio jūros valstybėmis. Tarpkultūrinių studijų tyrėjai (Cohen, 1991) išskiria skirtingų tipų modelius, kurie gali būti taikomi beveik visoms pasaulio šalims, – (1) polichroniškąjį ir monochoniškąjį, (2) kolektyvistinį ir individualistinį, (3) high-context ir law-context modelius. Kalbant apie polichroniškumą ir monochroniškumą turima omenyje laiko suvokimo ir išnaudojimo prioritetus: polichroniškose valstybėse gyvenantys piliečiai orientuojasi į daug tikslų vienu metu, o dėmesys prioritetiškai skiriamas santykiams, o ne užduoties vykdymui. Tuo tarpu monochroniško tipo šalyse vienu metu laikomasi vieno tikslo, svarbūs terminai ir užduoties įvykdymas, o ne asmeniniai interesai. Akivaizdu, kad pagal šiuos kultūrinius akcentus Turkija yra prisikiriama būtent polichroniško modelio valstybėms, o Lietuva – monochroniško. Taip pat dažniausiai monochroniško laiko suvokimo šalyse yra labai daug individualizmo, t. y. asmenybė yra vertinama labiau nei grupė. Tuo tarpu Turkijoje vyrauja kolektyvizmas – dominuoja grupiniai sprendimai, o priklausymas grupei garantuoja saugumą ir gerus santykius. Law-context ir high-context kultūrų apibrėžimai nusako santykių šalyje mechanizmą: Lietuva gali būti priskiriama law-context modeliui dėl piliečių polinkio užmegzti daug trumpai trukančių santykių, o Turkijoje, priešingai, ryšiai mezgami ilgalaikėje perspektyvoje – tai high-context struktūros požymis. Visi šitie kultūriniai Lietuvos ir Turkijos skirtybių akcentai persifiltruoja į medijas: žiniasklaida ir kultūriniai ypatumai daro įtaką, atspindi vienas kitą. Labiausiai tai atsisipindėtų žurnalisto kasdienybėje darbo medijų įmonėje metu: grupiniai sprendimai ar individualizmas, laiko planavimas ir prioritetai, santykių trukmė.