Lietuvos, Latvijos, Estijos bendradarbiavimas karinio saugumo srityje nuo 2004 metų

Prasidėjus XXI amžiui Europa yra kaip niekada klęstinti, laisva ir visų svarbiausia saugi. Valstybės kylančius ginčus ir tarpusavio santykius bando spręsti taikiai bendradarbiaudamos tarptautinėse organizacijose. Per saugius, stabilius ir dinamiškus demokratijos principus yra pamažu bandoma įgyvendinti taikaus žemyno viziją. Visgi yra pastebima tendencija, kad kaimyninės valstybės yra labiau linkusios grėsmes vertinti panašiai ir su jomis kovoti panaudojant bendras pajėgas, nustatant tam tikrą politikos kryptį.

Po Šaltojo karo Baltijos valstybėms vėl tapus tarptautinės sistemos veikėjomis teko savarankiškai formuoti užsienio politiką. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog šiame regione galėtų susiformuoti pilnavertis regioninis saugumas, tačiau dėl Rusijos interesų Lietuvos, Latvijos ir Estijos atžvilgiu, šios valstybės turi nuolatos vystyti bendradarbiavimą tarpusavyje ir su tarptautinėmis organizacijomis, tokiomis kaip NATO ir Europos Sąjunga, kurios efektyviai reguliuoja jų saugumą ir ilgaainiui tapo jų stabilumo ir saugumo garantu.

Tokios temos pasirinkimą įtakojo tai, jog šios trys Baltijos valstybės itin aktyviai bendradarbiavo po Šaltojo karo atgavusios nepriklausomybę, kai siekė pripažinimo taprtautinėje arenoje, taip pat visos kartu siekė narystės tarptautinėse organizacijose. Tačiau pastaraisiais metais stebint šių valstybių vykdomą politiką yra pastebima, kad jų poreikiai ir siekiai išsiskiria, taip sukeldamos abejonių ar vis dar galima šias valstybes įvardinti glaudžiai bendradabriaujančiomis šalimis karinio saugumo srityje. Taip pat iškyla lojalumo problema, kadangi visos trys Baltijos šalys priklauso daugiau nei vienai organizacijai, kuri deklaruoja, jog užtikrina jų saugumą ir sprendžiant klausimus susijusius su Lietuvos, Latvijos ir Estijos saugumu pateikia savo poziciją bei atitinkamą veiksmų planą. Taigi, taip iškyla klausimas, kurios organizacijos pozicija tampa prioritetine.

Tyrimo objektas: Lietuvos, Latvijos, Estijos bendradarbiavimas karinio saugumo srityje nuo 2004 metų.

Darbo tikslas: išsiaiškinti šio Baltijos regiono bendradarbiavimą karinio saugumo srityje, apibrėžiant šio regiono saugumo užtikrinimo prioritetus ir kaip jų saugumą užtikrina tarptautinės organizacijos.

Darbo uždaviniai:

1. Remiantis (neo)realizmo ir konstruktyvizmo paradigmomis suformuluoti teorines prielaidas Lietuvos, Latvijos, Estijos karinio saugumo konteksto tyrimui;
2. Aprašyti ir išanalizuoti tarptautinių organizacijų vaidmenį karinio saugumo srityje;
3. Išanalizuoti, kokie veiksniai skatina Baltijos valstybių bendradarbiavimą;
4. Išnagrinėti Lietuvos, Latvijos ir Estijos vykdomą bendrą saugumo politiką;
5. Įvertinti, kaip NATO ir ES užtikrina Baltijos valstybių saugumą.

Metodologija: Šio darbo pagrindą sudaro aprašomasis — interpretacinis metodas, yra naudojamas lyginamasis metodas bei mokslinės literatūros analizė. Visų pirma yra siekiama apžvelgti ir palyginti teorijas, nagrinėjančias saugumo užtikrinimo principus ir jų veikimo logiką. Aptariant kiek yra efektyvios NATO ir ES renkantis karinio saugumo garantą yra naudojamas lyginamosios analizės metodas. Aprašomasis — interpretacinis metodas naudojamas siekiant išnagrinėti, kokie veiksniai skatina Baltijos valstybių bendradarbiavimą ir jų vykdomą bendrą saugumo politiką.

Literatūra ir šaltiniai: Darbe yra remiamasi Lietuvos ir užsienio autorių moksliniais straipsniais bei analizėmis, kurie yra pateikiami moksliniuose darbuose, straipsniuose, duomenų bazėse, periodiniuose leidiniuose ir kituose šaltiniuose. Teorinėje darbo dalyje aprašant saugumą aiškinančias teorijas yra remiamasi B. Buzan knyga „Žmonės, valstybės ir baimė“, K.N. Waltz, „Theory of International Politics“, kurie pateikė (neo)realistinę saugumo teoriją ir A. Wendt „Tarptautinės politikos socialinė teorija“, pateikusio konstruktyvistinį saugumo aiškinimą. Taip pat naudingos informacijos suteikė N. Statkaus, P. Reynolds, F. Žigaro ir kitų autorių publikacijas apie Baltijos valstybes, jų karinio saugumo tendencijas bei svarstymus apie tarptautines organizacijas.

Darbo struktūra: Darbą sudaro trys dalys — pirmojoje dalyje yra pristatoma karinio saugumo samprata, pateikiamos tarptautinių santykių paradigmos, (neo)realizmo ir konstruktyvizmo, apibrėžiančios saugumą ir leidžiančios suprasti į ką bus kreipiamas dėmesys nagrinėjant Baltijos šalių karinį saugumą. Antrojoje dalyje yra analizuojamos tarptautinės organizacijos, kurioms priklauso šios valstybės. Trečiojoje — analizuojamos bendradarbiavimą skatinantis grėsmės suvokimas iš Rusijos, jų tarpusavio įsipareigojimai. Taip pat nagrinėjama kaip šiam regionui saugumą užtikrina NATO ir ES .