Regioninis bendradarbiavimas karinio saugumo srityje: Baltijos valstybių ir Višegrado grupės bendradarbiavimas

Pasibaigus Šaltajam karui ir žlugus komunistinam blokui, buvo pertvarkyta Europos saugumo architektūra. Baltijos valstybės – Lietuva, Latvija ir Estija – atkūrusios savo suverinitetą stengėsi karinį saugumą užtikrinti bendromis pastangomis, nesiedamos savo saugumo su Rusija. Tuo tarpu trys buvusios komunistinio bloko šalys – Lenkija, Vengrija ir Čekoslovakija sukūrė Višegrado grupę, kuri leidžia joms savo karinį saugumą užsitikrinti bendradarbiajant, kartu veikiant tarptautinuose santykiuose. Po 1991 m. Baltijos valstybių ir Višegrado grupės šalių pagrindiniai prioritetai buvo siekis įstoti į NATO aljansą ir ES. Minėti pagrindiniai prioritetai sutelkė Višegrado grupę ir Baltijos valstybes bendradarbiauti vardan vieno tikslo, tačiau vėlesni bendradarbiavimo požymiai parodė, kad jų interesai ir galimybės skiriasi bei sunkiai suderinami.

Temos aktualumas: dabartiniame pasaulyje daugumai valstybių iškyla klausimas kaip užtikrinti saugumą. Valstybės kuria aljansus, grupes bei su bendradarbiavimu karinio saugumo klausimu susijusias struktūras. Višegrado grupės šalys ir Baltijos valstybės savo karinį saugumą supranta skirtingai. Tai nulemia istorinis ir geografinis / regioninis faktoriai, kurie sistemingai iki šiol nėra nagrinėti, todėl aptariami šiame darbe.

Darbo problema: pagrindinė problema, kuri analizuojama darbe- Baltijos valstybių ir Višegrado grupės karinio saugumo skirtingas įsivaizdavimas nepaisant priklausymo „persidengiantiems“ Šiaurės bei Rytų ir Vidurio Europos regionams.

Darbo tikslas: išanalizuoti Baltijos valstybių ir Višegrado grupės šalių bendradarbiavimą karinio saugumo srityje.

Darbo objektas: Baltijos valstybių ir Višegrado grupės karinio saugumo politika bendrąja prasme ir konkretūs karinio saugumo užtikrinimo projektai.

Darbo uždaviniai:

1. Pateikti karinio saugumo ir aljansų teorines prielaidas.

2. Apžvelgti Baltijos valstybių bendradarbiavimo raidą ir bendrus karinio saugumo projektus regioniniame kontekste.

3. Aptarti Višegrado grupės bendradarbiavimo raidą ir bendrus karinio saugumo projektus regioniniame kontekste.

4. Apžvelgti Baltijos valstybių ir Višegrado grupės tarpusavio bendradarbiavimą karinio saugumo srityje.

Darbo metodai: naudojami trys metodai, pirmas- aprašomasis, kuris pateikiama informacija apie Baltijos valstybes ir Višegrado grupės šalis. Antras- lyginamasis, kuriuo galima lyginti Baltijos valstybių ir Višegrado grupės šalių skirtingas karinio saugumo suvokimą. Trečias – atpasakojimas kuris leidžia perteikti tam tikrus istorinius įvykius.

Darbo struktūra: darbas suskirstytas į tris skyrius. Pirmoje teorinėje dalyje analizuojama karinio saugumo sąvoka ir karinių aljansų bei grupių susidarymo prielaidos. Empirinis aprašymas apima antrą ir trečią skyrius. Antras skyrius nagrinėja Baltijos valstybių istorinę praeitį ir dabartinius karinius projektus. Trečias skyrius – Višegrado grupės šalių raidą po komunistinio bloko suirimo, šalių bendradarbiavimą ir grupės sukūrimo prielaidas bei regiono svarbą. Ketvirtame skyriuje aiškinamasi, kaip tarp Baltijos valstybių ir Višegrado grupės vyksta dvišaliai santykiai ir kokiu būdu tai (ne)užtikrina karinį saugumą.

Darbo šaltinių bazė: pagrindiniai darbo šaltiniai buvo tokie užsienio autoriai kaip B. Buzanas, H. Morgenthau ar S. Waltas. Jų atlikti tyrimai ir prielaidos padėjo įvertinti saugumo ir aljansų problematiką. Lietuvių autoriai E. Vareikis, G. Jasutis ir K. Paulauskas praplėtė tiriamos temos suvokimą ir prielaidas. Nagrinėjant Višegrado grupę buvo remiamasi užsienio moksliniais straipsniais ir Rytų Europos studijų centro pateiktais straipsniais. Tarp šaltinių buvo ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos bei užsienio reikalų miniserijų duomenys apie karinio saugumo vykdymą Baltijos valstybėse ir kaimyninėse šalyse.