Kas sieja senąją ir naująją Lietuvą?

Straipsnis yra skirtas provokuoti istorikų polemiką svarbiausiu Lietuvos istorijos klausimu: kas sieja senąją LDK ir dabartinę Lietuvos Respubliką. Kone prieš pusamžį lietuvių istorikų Vinco Trumpos ir Vandos Daugirdaitės-Sruogienės kaitintas akademinis ginčas dabartiniais- Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio- laikais iš naujo įgyją vertę ir prasmę.
Keliolika nepriklausomos Lietuvos metų buvo siejami su pasirengimu pažymėti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Buvo mestos didelės pastangos ir lėšos mobilizuoti visuomenės atmintį, prisiminti didžius ir kilnius istorijos nuotykius, atgaivinti vaizduotėje herojus. Neginčytina, kad senosios lietuvių praeities temai buvo skirta labai daug knygų ir straipsnių. Lietuvių istoriografija žengė didelį akademinį žingsnį, o leidyklos ėmėsi leisti tokio ištaigingumo knygas, kurios komfortu laikytinos net anglakalbiame pasaulyje. Ar dėl viso to sumažėjo takoskyra tarp akademinio istorijos mokslo ir lietuvių masinės sąmonės? Šiandien niekas negalėtų atsakyti.
Fasadinio Tūkstantmečio šventimo sąlygomis pravartu grįžti prie senų klausimų. Didysis praeities pasakojimas, paveldėtas iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės piliečių- bajorijos ir iki romantinių aukštumų pakylėtas aušrininkų ir varpininkų , tapo -greta filologijos - antruoju svarbiausiu lietuviškosios tapatybės pamatiniu akmeniu. Nors kalba imta laikyti svarbiausiu lietuviškumo kriterijumi, tačiau ne mažiau- o amžiams bėgant gal net dar labiau- svarbų vaidmenį ėmė įgyti bendroji kultūrine- atmintis. Suvokdami istoriją žmonės ne tik praauga vaikystę, bet ir tampa bendrosios atminties bendruomene. Galbūt tai yra modernios tautos esmė.