Lietuvos sentikių bendruomenė Kaune (1921-1940)

1666 metais dėl įvykdytų Rusijos Bažnyčios Reformų nuo Rusijos Stačiatikių Bažnyčios atsiskyrę sentikiai buvo pasmerkti ir apšaukti atskalūnais, taigi vengdami represijų ir persekiojimų, daugelis naujosios atšakos išpažinėjų XVII amžiaus antrojoje pusėje – XVIII amžiuje persikėlė gyventi į Lietuvą. Manoma, kad sentikių migraciją į Lietuvos ir Lenkijos valstybę skatino LDK religinis pakantumas, lengvatos žemdirbiams ir jiems suteikiamos pilietinės teisės, kurių gyvenantys Rusijoje sentikiai negalėjo tikėtis dėl Stačiatikių Bažnyčios hierarchų prakeikimo už nepaklusnumą. Tuo tarpu sentikiai LDK turėjo laisvų žmonių statusą, dalis jų vertėsi žemdirbyste, dalis pagalbiniais verslais ir amatais.[1] Tarpukariu Sentikių Bažnyčia Lietuvoje buvo viena gausesnių religinių bendruomenių, 1923 metais iš Lietuvoje gyvenusių 50460 rusų, net 32149 (tai yra 63% rusų) buvo sentikiai. Sentikiai daugiausiai apsigyvendavo provincijose, ypač Rytų Aukštaitijoje, tai yra Zarasų, Rokiškio, Anykščių (kur įsikūrė pirmoji sentikių bendruomenė) rajonuose, kur jie tradiciškai užsiimdavo žemės ūkiu, smulkiąja prekyba ir net kai kuriais amatais[2], tačiau svarbiausias sentikybės centras Lietuvoje tarpukariu buvo Kaunas, kur veikė ir Lietuvos sentikių avangardas – Sentikių Centro Taryba. Šio aukščiausio Bažnyčios valdymo organo vaidmuo Lietuvos sentikių istorijoje yra pagrindinis ir vienas svarbiausių. Trečiajame ir ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje Kaune įvyko net aštuoni Lietuvos sentikių suvažiavimai.[3] Tinkami sprendimai ir geri Sentikių Centro Tarybos santykiai su Lietuvos vyriausybe lėmė tai, kad Lietuvos sentikių bendruomenė gyveno beveik be problemų, o trečiajame ir ketvirtajame XX amžiaus dešimtmečiuose išgyveno savo aukso amžių. Kaip gyveno sentikiai Kaune, kas buvo toji Sentikių Centro Taryba, ar buvo kitų organizacijų Kaune, tai ir bus bandoma apžvelgti šiame moksliniame darbe, kurio objektas – Lietuvos sentikių bendruomenė Kaune.

[1] Joana Viga Čiplytė „Lietuvos sentikių gyvenimo puslapiai“ (Vilnius: „Homo Liber“, 2001) p. 65

[2] Григорий Поташенко „Актер, историк старообрядчества Иван Алексеевич Прозоров“ // Leonas Gudaitis „Darbai ir dienos, Lietuvos tautinės mažumos: lenkai, rusai, žydai“ (Kaunas, VDU, 2003) p. 179-180

[3] J. V. Čiplytė „Lietuvos sentikių gyvenimo puslapiai“ (Vilnius: „Homo Liber“, 2001) p. 14