Ar yra ryšys tarp asmeninės laimės ir įsipareigojimo ?

Pasak lietuvių filosofo Bronislovo Juozo Kuzmicko, laimė priklauso nuo paties žmogaus poelgių, siekių pastangų, pažiūrų, artimiausios aplinkos, istorinių įvykių ir aplinkybių. Būtent dėl šių priežasčių kiekvieno individo laimės samprata turi daugiau skirtumų nei panašumų.  Gyvenime kiekvienas turime vienokių ar kitokių įsipareigojimų, kurie dažnai nesuteikia laimės, o tik nusivylimą, sukelia vidinį žmogaus konfliktą, absurdiškumo jausmą. Vienam svarbiausias įsipareigojimas yra darbas tėvynei, o kitam, tai gali būti įsipareigojimas savo šeimai, įsitikinimams. Ne vieną tokį atvejį galima rasti lietuvių literatūroje. Taigi, remdamasi V. Krėvės-Mickevičiaus, V. Mykolaičio-Putino, A. Škėmos  kūrinių ir pagrindinių herojų išgyvenimais, bandysiu atsakyti į klausimą, ar yra ryšys tarp asmeninės laimės ir įsipareigojimų.

Įsipareigodamas tėvynei žmogus dažnai praranda galimybę pajusti asmeninę laimę. Apie tokį beatodairišką pareigos jausmą  gimtajam kraštui, neatnešusį asmeninės laimės, rašė neoromantikas, prozininkas, dramaturgas Vincas Krėvė-Mickevičius dramoje ,,Skirgaila“. Istorinėje keturių dalių tragedijoje vaizduojama XIV a. Lietuva, dėmesys sutelkiamas į  Lietuvos kunigaikštį Skirgailą. Pagrindinė kūrinio tema – Skirgailos pastangos suderinti tautos dvasinę sanklodą su naujomis idėjomis, išsaugoti tautos kultūrinę tapatybę, žemių vientisumą. Kadangi senieji papročiai ir tradicijos yra netekę galios, visa atsakomybė už Lietuvos ateitį tenka herojui. Būtent dėl to Skirgaila jaučia pareigą išsaugoti šalies garbę ir yra pasiryžęs išlaikyti jos žemių vientisumą, kad ir kokią kainą už tai tektų sumokėti. Skirgaila suvokia, kokioje dramatiškoje situacijoje  yra jo tėvynė: pasilikus senąjį tikėjimą jis pasmerks visą savo tautą pražūčiai, tačiau, pripažinus krikščionybę, gyvenimas bus remiamas melu ir panieka. Herojus pasirenka krikščionybę, nes jaučia pareigą taip pasielgti Lietuvos labui, tačiau toks pasirinkimas atneša kančias ne tik aplinkiniams, bet ir jam pačiam. Jis nusivilia tais, kurie buvo jo gyvenimo atrama, ir senaisiais dievais, nes jie neteko galios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti. Skirgailą ypač sukrečia melaginga žinia, kad vaidila Stardas, atkakliausiai gynęs pagonybę, apsikrikštijo prieš mirtį. Jis negali patikėti, kad tai melas ir pašaipiai palygina Stardą su tais, kurie teigė, kad nekenčia vokiečių, tačiau kovos metu apleido jį ir perėjo pas Vytautą. Jo dvasia dar labiau palaužiama, kai krivis Skurdulis tautą palygina su žmogumi, kuris auga ir rimtėja, o tikėjimą – su rūbais, kuriuos ji dėvi.