Lietuvos kultūros vieta Rytų ir Vakarų kultūrų kontekste

Gimtosios kalbos mokėjimas yra būtinas raktas į visas studijas. Tačiau, anot A. Gelūno (2015), nepakanka šį raktą nešiotis kišenėje: būtina aktyviai juo rakinti mūsų kelią pastojančias duris. Visiems žinoma, kaip kartais sunkiai atsiveria svetimos kalbos durys besimokančiajam, bet net ir vos tas duris pravėrusiems jau atsiveria platesnis horizontas. Nors kartais kalbų mokymasis atrodo kaip vien nuo žmogaus poreikių priklausantis laisvas pasirinkimas, tačiau akivaizdu, kad daugiakalbystė tampa iššūkiu pasauliniu mastu, įvertinant daug aplinkybių. Per kalbą galima pažinti šalies kultūrą. O V. E. Davignon (2008, p. 3) teigia, kad daugiakalbystė ne tik skatina atvirumą ir toleranciją, bet ir atveria naujas rinkas bei suteikia verslo galimybių. Be tinkamo tarpusavio supratimo neįmanomas tinkamas bendravimas ir bendradarbiavimas.

UNESCO ėmėsi veiksmų šioje srityje ir L. King teigimu (2003), nurodė gaires, kurios turėtų padėti plėtoti požiūrį į kalbą ir jos mokymą įvairiose valstybėse: kitos kalbos mokymasis atveria prieigą prie kitų vertybinių sistemų ir pasaulio interpretavimo būdų, paskatina tarpkultūrinį supratimą ir padeda naikinti ksenofobiją.

Kalbų mokėjimas neabejotinai atveria platesnius horizontus, tačiau daugeliui žinoma, kad Lietuvoje esama skeptikų, manančių, kad užsienio kalbų mokymas skatina emigraciją, imigraciją ir todėl nukenčia mūsų darbo vietos – kompetetingi žmonės išvyksta į svečias šalis, kuriose žinios ir darbas apmokami net keletą kartų daugiau. Kitaip tariant, kalbų mokėjimas laikomas kovos darbo rinkoje ginklu.

Darbo tikslas: apibrėžti daugiakalbystę kaip tarpkultūrinės kompetencijos prielaidą.

Darbo uždaviniai:

1. 
   

   Apžvelgti daugiakalbystės svarbą bei plėtrą Lietuvoje.

   
   


2. 
   

   Palyginti daugiakalbystės praktikos tendencijas Rytų ir Vakarų kontekste.