Erdvės kūniškumas ankstyvojoje Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje

Alfonso Nykos-Niliūno poezija užima garbingą vietą visame lietuvių autorių poezijos lobyne. Niliūnas neabejotinai yra filosofinės poezijos atstovas, jo eilėraščiuose poetinis išgyvenimas pasiekia filosofinio pažinimo laipsnį – sprendžia filosofijai būdingas problemas. Apskritai, poezijos sukurtas pasaulis, kaip teigia Juozas Girnius, tai – „būties šviesa nušviesta ir žmogiškai įprasminta tikrovė“[1]. Niliūno poezijos lyrinis subjektas dažnai atsiskleidžia kaip ieškantis žmogus, o tam svarbi erdvė, kuri Nykos-Niliūno poezijoje labai dažnai atskleidžiama per lyrinio subjekto santykį su daiktais. Visą Niliūno poeziją galima nagrinėti filosofiniu požiūriu, tačiau šiam darbui pasirinkta ankstyvoji poezija. Ji sutalpinta dviejuose poeto rinkiniuose „Praradimo simfonijos“ (1946) ir „Orfėjaus medis“ (1952); juose, kaip yra pastebėjęs Jurgis Blekaitis, „poetas kalba apie namus, gimtinį peizažą, apie jo vaikystę supusią tikrovę, o drauge ir apie jam ne mažiau realų svajonių, fantazijos pasaulį, kurį turtino knygų atskleisti poezijos ir meno lobiai“[2]. Šiame darbe analizuojami eilėraščiai, parašyti poetui dar nepasitraukus iš Lietuvos, t. y. iki 1944 metų.

Vienas iš filosofinių kūrinio pažinimo įrankių yra erdvė. Erdvę kaip literatūros filosofijos sąvoką yra aptarusi Viktorija Daujotytė. Pasak jos, žmogus neatsiejamas nuo erdvės: „Kaip kūnas, kaip kūniškoji esybė jis yra pririštas prie erdvės ir surištas laiko. Iš esmės žmogus yra trumpaamžis ir mažaerdvis. Bet šį pamatinį išorinį trumpaamžiškumą ir mažaerdviškumą plečia jo vidinėerdvė ir vidinislaikas; valios vaizduotės galia žmogus nors trumpam peržengia erdvės ir laiko ribą.[3]“ Erdvę dalinti ir jungti gali įvairūs elementai, pavyzdžiui: kelias, langas, durys, slenkstis, vartai ir kt. Erdvei atskleisti yra reikalingas ir laikas. Daujotytė teigia: „Laikas ir erdvė filosofine prasme neatskiriami. Visa, kas yra ir egzistuoja, yra laike ir erdvėje“[4]. Tad aptariant kūrinio erdvę pravartu identifikuoti ir kūrinio laiką.

Vienas iš būdų pažinti erdvę, tai – pažinimas per įvairias jusles, žmogaus santykį su daiktais, kurie iš prigimties yra kūniški. Literatūros kritikų pastebėta, kad kūniškumas būdingas visai Niliūno poezijai. Štai Manfredas Žvirgždas teigia: „Nyka-Niliūnas sureikšmina juslinį pažinimo aspektą, subjekto komunikacijos su kitais kūniškais subjektais svarbą. Kūnas yra mirtingas, trapus, pažeidžiamas stebėtojo žvilgsnio, jam būdingas metafizinis spindėjimas.[5]“ Kūniškumą ir jusliškumą plačiau tyrinėja fenomenologija. Šio filosofijos metodo (Edmundo Husserlio sukurtas metodas) esmė yra ta, kad žmogus suvokiamas per savo patirtis. Šiuo požiūriu Niliūno kūrybą yra išstudijavusi Giedrė Šmitienė, kuri akcentuoja, kad „būdamas pasaulyje, kūnas yra junglus su supančiais daiktais“[6]. Erdvės pažinimas neatsiejamas nuo santykio su daiktais, kurie savo prigimtimi yra kūniški. Arvydas Šliogeris teigia, kad „būtis visada yra daiktiška. Būties problema sutampa su žmogaus atvirumo daiktui problema. Būties daiktiškumas nulemtas metafizinės žmogaus prigimties. Kadangi žmogus yra baigtinė būtybė, jis pats yra daiktas ir kartu, atsiverdamas tam, kas nėra jis pats, taip pat yra pririštas prie daiktų.[7]“ Šį prisirišimą prie daiktų galima aiškinti tuo, kad tikrovėje nebeegzistuojantis daiktas gali iškilti sąmonėje kaip esantis „čia“ ir „dabar“.

[1] Girnius Juozas, Literatūros ir kultūros kritikos rinktinė, Vilnius: VšĮ „Naujasis Židinys-Aidai“, 2014, p. 28.

[2] Blekaitis Jurgis, „Nyka Niliūnas: Apie savo pasaulį poezijoje“, Alfonsas Nykla-Niliūnas: kūrybos studijos ir interpretacijos, Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 13.

[3] Daujotytė Viktorija, Literatūros filosofija, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001, p. 90.

[4] Ten pat, p. 90.

[5] Žvirgždas Manfredas, Regimybės atspindžiai: vizualumo poetika Alfonso Nykos Niliūno kūryboje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009, p. 160.

[6] Šmitienė Giedrė, Kalbėti kūnu: fenomenologinė Alfonso Nykos-Niliūno kūrybos studija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007, p. 59.

[7] Šliogeris Arvydas, Sietuvos: eseistikos rinktinė, Vilnius: Mintis, 1992, p. 311.