Biblijos motyvai Alfonso Nykos-Niliūno ir Kazio Bradūno poezijoje

Kazys Bradūnas yra lietuviškosios žemės poetas. Personalinio Dievo Bradūno poezijoje taip lygiai nėra, kaip jo nėra nė mūsų liaudies dainose bei raudose. Kazys Bradūnas yra savo kartos gausiausias reprezentantas: šešios poezijos knygos liudija jo atkaklų ir vitališką kūrybinio žodžio gajumą. Religinė tematika Bradūno kūrybai niekad nebuvo svetima. Tikėjimas bRadūno knygose buvo jo žmogiškos laikysenos pati esminė sąlyga. Giliai tikinčio ramybe ir tikrumu seikėja žmogus žemiškąją duotybę, prisiimdamas kaltės pasmerkimą ir išganymo šviesą. Bradūno poezija yra panaši į maldą, o maldoje sunku įterpti, kad ir pateisinamą kūrybinio kriterijaus atžvilgiu pašaipą, ironiją ar sąmojį. Niliūno poezija yra lietuviškosios, žemėn įaugusios dvasios atsakymas į moderninės egzistencijos vienatvę. Niliūnas nesidairo į tautinę kasdienybę, bet jis žvelgia į būtį lietuviškomis akimis. Naujesniojoj Nykos-Niliūno poezijoje jaučiamas tarsi vidinis dialogas su savim pačiu. Kitais atvejais yra pašnekovas, „Tu“. Tai gali būti motina, Kristus, artimas poetui žmogus ar mirę draugai. Dažnai, man rodos, „Tu“ nėra realus asmuo, o fantazijos sukurtas jo esminės, gilios vienumos šešėlis. Jaunesnioji Nykos poezija yra atviriau emocionali, laisvai išsiliejanti kartais kelių aukštų eilutėmis, tuo tarpu naujesnioji – kondensuota, kartais labai lakoniška, o emocija anaiptol nenuslopinta, bet intelekto sukontroliuota. Kalbėdamas apie savo filosofiją, persmelkiančią jo poeziją, Nyka-Niliūnas pabrėžia, kad yra dalykų, apie kuriuos neįmanoma kalbėti. Tokios ribinės sąvokos, kaip Dievas, kaip amžinybė, yra už neperžengiamos sienos. Kiek bebūtų kalbama, sako jis, apie Dievą, Jo vis tiek neišreikštų. Nykos poezijos pasaulis savo motyvais apima ne vien tiesiogiai išgyventą gimtinės ar tremties patirtį, bet ir antikinį pasaulį su jo poeto simboliu – Orfėjum, su jo faunais ir bakchantėm, ir briugheliškai atrodančius arba primenančius Hieronymo Boscho (Jeronimo Boscho) košmariškus regėjimus, viduramžius ir lengvas elegantiškas Watteau (Vato) bei Fragonard’o (Fragonaro) figūras, ir grįžtant vėl į senovę – biblinius motyvus, kaip „Emaus keleiviai“ arba „Vyno stebuklas“. Ir dažnas tylus dalyvis yra Jisai, Mokytojas: Kristus. Darbo objektas – A. Nykos-Niliūno („Testamentas”, „Septintoji elegija arba agnostiškoji elegija I ir II dalys”, „Hunai”, „Pažinimo elegija”, „Jėzaus atsisveikinimas”, „Žiemos elegija”, „Vyno stebuklas”) ir K. Bradūno („Credo”, „Smėlio triptikas”, „Kol vakaro saulė dar švyti”, „Dangus”, „Dievas man liepė būti”, „Užeigoje prie Vilniaus vieškelio) eilėraščiai.Darbo tikslas – išnagrinėti, kaip A. Nykos-Niliūno ir Kazio Bradūno poezijoje atsiskleidžia Biblijos motyvai.Darbo uždaviniai:1. Pažymėti, kaip A. Nykos-Niliūno poezijoje atsiskleidžia Paskutinės vakarienės ir kiti su Biblija susiję elementai.2. Aprašyti, koks minimas Dievo motinos – Marijos įvaizdis A. Nykos-Niliūno poezijoje.3. Pažymėti, kokie yra „Naujojo Testamento“ ir psalmių motyvai K. Bradūno poezijoje.4. Atskleisti, koks yra vaizduojamas Jėzus K. Bradūno ir A. Nykos-Niliūno poezijoje.Darbo struktūra: pateikiamas įvadas, tiriamoji dalis, kurioje nagrinėjami A. Nykos-Niliūno ir K. Bradūno eilėraščiai, išvados ir literatūra.