Europos Sąjungos sukūrimas

Europos Sąjunga – tai Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos. Niekur kitur pasaulyje suverenios šalys nesugebėjo šitaip sutelkti valstybinio suverenumo savo piliečiams svarbiausiose srityse. ES sukūrė bendrą valiutą ir dinamišką bendrąją rinką, kurioje turi teisę laisvai judėti žmonės, paslaugos, prekės ir kapitalas. ES stengiasi, kad socialinės pažangos ir teisingos konkurencijos suformuota bendroji rinka teiktų naudą kuo daugiau žmonių.

Pagrindinės Europos Sąjungos taisyklės nurodytos šiose sutartyse:

1951 m. Europos anglių ir plieno bendriją (EAPB) įsteigusioje Paryžiaus sutartyje;1957 m. Europos ekonominę bendriją (EEB) ir Europos atominės energijos bendriją (Euratomą) įsteigusioje Romos sutartyje.

Šias steigimo sutartis vėliau pakeitė:

Suvestinis Europos aktas (1986 m.),Europos Sąjungos sutartis (1992 m., Mastrichtas),Amsterdamo sutartis (1997 m.) irNicos sutartis (2001 m.).

Minėtomis sutartimis buvo nustatyti labai tvirti ES valstybių narių teisiniai ryšiai. ES piliečiai privalo laikytis ES teisės aktų ir turi teisę naudotis jiems suteiktomis konkrečiomis teisėmis.

Pirmasis Europos integracijos žingsnis buvo šešių valstybių (Belgijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos) sprendimas sukurti bendrą anglių ir plieno rinką. Taip buvo siekiama užtikrinti taiką tarp pergalę ir pralaimėjimą Antrajame pasauliniame kare patyrusių tautų. Šis tikslas suvienijo jas lygiomis teisėmis, bendradarbiavimo teisę perduodant bendroms institucijoms.

Vėliau šešios valstybės narės nusprendė sukurti įvairių prekių ir paslaugų bendra rinka pagrįstą Europos ekonominę bendriją (EEB). 1968 m. liepos 1 d. šios šešios valstybės panaikino visus tarpusavio muitus, o septintajame dešimtmetyje pradėjo bendras, įskaitant prekybos ir žemės ūkio, politikas.

Šis sumanymas buvo toks sėkmingas, kad netrukus prie Bendrijų nusprendė prisijungti

Airija, Danija ir Jungtinė Karalystė. Pirmoji plėtra nuo šešių iki devynių Sąjungos narių įvyko 1973 m. Tuo pačiu metu Bendrijos ėmėsi naujų uždavinių ir įvedė naujas socialinę, regioninę ir aplinkos apsaugos politikas. 1975 m. regioninei politikai įgyvendinti buvo įsteigtas Europos regioninės plėtros fondas (ERPF).

Jau aštuntojo dešimtmečio pradžioje Bendrijos vadovai suprato, kad būtina suvienodinti ekonomikas ir kad pinigų sąjunga yra galutinis tokio proceso rezultatas. Tačiau tuo pat metu Jungtinės Valstijos nusprendė atsisakyti dolerio konvertavimo į auksą. Tai sukėlė nestabilumą pasaulio pinigų rinkose, kuriam neigiamos įtakos turėjo 1973 ir 1979 m. naftos krizės. 1979 m. įvesta Europos pinigų sistema (EPS) padėjo stabilizuoti keitimo kursus ir padrąsino Bendrijos valstybes nares įgyvendinti griežtą politiką, leidusią išlaikyti Bendrijos valstybių solidarumą ir drausminti ekonomikas.

1981 m. į Bendrijas įstojo Graikija, o netrukus – 1986 m. Ispanija ir Portugalija. Todėl dar labiau sustiprėjo poreikis įgyvendinti struktūrines programas, pavyzdžiui, pirmąsias integruotas Viduržemio jūros valstybių programas (IVP), skirtas 12 valstybių narių ekonominio išsivystymo skirtumams sumažinti.

EEB tarptautinis vaidmuo nuolat stiprėjo. Ji pasirašė keletą pagalbos ir prekybos sutarčių su Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno šalimis (I, II, III ir IV Lomės konvencijos, 1975–1989 m.), kurių išdava buvo 2000 m. birželį pasirašyta Kotonu sutartis. Tai leido Europai, kaip pasaulio svarbiausiai prekybinei jėgai, veikti ir būti pastebėtai tarptautinėje arenoje. Europos Sąjungos vėlesniu tikslu tapo bendra užsienio ir saugumo politika.

Kartu su pasaulio ekonomikos nuosmukiu atėjo europesimizmo banga. Bet viltis sugrįžo 1985 m., kai (Jacques Delors) vadovaujama Europos Komisija paskelbė Baltąją knygą, kurioje įsipareigota iki 1993 m. sausio 1 d. sukurti bendrą Europos rinką. Bendrijos pritarė šiam ambicingam tikslui ir įtraukė jį į Suvestinį Europos aktą, kuris buvo pasirašytas 1986 m. vasarį, o įsigaliojo 1987 m. liepos 1 d.

1989 m. nugriovus Berlyno sieną, iš esmės pasikeitė Europos politinė padėtis. Tai suteikė galimybę 1990 m. spalio 3 d. Vokietijai susivienyti, o Vidurio ir Rytų Europos šalims, išsivadavusioms iš sovietų valdžios, pasirinkti demokratinį kelią. Tarybų Sąjunga nustojo egzistavusi 1991 m. gruodį.