Europos Sąjungos integracija nuo Paryžiaus iki Lisabonos

Temos aktualumas. Šiame darbe siekiama atskleisti Europos Sąjungos integracijos įtaką, nuo Paryžiaus iki Lisabonos sutarties, valstybių politikos formavimui ir įgyvendinimui (tuo pačiu ir Lietuvos), ir valstybių, kaip naujosios ES narių, galimybes dalyvauti ES socialinių, ekonominių, politinių procesų vystymesi.

Europos Sąjunga nuo Romos iki Lisabonos sutarties pergyveno penkis plėtimosi etapus: 1973 m., 1981 m., 1986 m., 1995 m., 2004 m. Paskutinysis plėtros etapas buvo didžiausias ir pateikęs daugiausia iššūkių tiek naujosioms narėms, tiek pačiai Europos Sąjungai. Tačiau įstojimas į Bendriją naujoms narėms dar nereiškia pastangų ir reformų pabaigos. Ir pati Europos Sąjunga, kad pasirengtų daugiau kaip dvidešimt valstybių narių vienijančiai sąjungai, turi atitinkamai keisti savo politiką, finansavimą ir galiojančias procedūras.

Dar prieš Europos Bendrijos įkūrimą ir jos peraugimą į Europos Sąjungą galime aptikti įvairių minčių sukurti suvienytą Europos valstybių bendriją politinių išraiškų, vykdant įvairiapusę integraciją. Mėginta sudaryti sąjungą hegemonijos dėka ir jėga. Tiktai karui antrą kartą nuniokojus Europą, iš tikrųjų buvo suvokta ir įvertinta nuolatinio tautų varžymosi beprasmiškumas. Buvo prieita prie išvados, kad, norint užtikrinti socialinę - ekonominę pažangą, reikia pradėti kurti tarpnacionalines rinkas.

Anot V. Čerčilio pasakytos kalbos Ciuriche, „Mes turime sukurti kai ką panašaus į Jungtines Europos Valstijas. Tik tada galėsime šimtams milijonų dirbančių žmonių sugrąžinti viltį apie geresnį gyvenimą. Tai pasiekti nesunku. Mums tereikia šimtų milijonų vyrų ir moterų pasiryžimo kovoti už teisybę ir tada mes būsime palaiminti.“ [1]

Praėjus dviems metams po V. Čerčilio kalbos Ciuriche, 1948 m. gegužės mėnesį, Hagoje susirinko Europos judėjimo kongresas. kuriame dalyvavo daugiau nei 700 įvairių politinių grupuočių atstovų iš 15 šalių. Jame buvo suformuotas centrinis Europos susivienijimo komitetas. Pokario laikotarpiu integracija buvo plėtojama trijose srityse: gynybinėje, politinėje ir ekonominėje. Didžiausią įtaką politinei integracijai turėjo 1949 m. įkurta Europos Taryba, kuriai priklausė 10 Europos valstybių. Valstybė, norinti tapti Europos Tarybos nare, turėjo pasižadėti laikytis demokratijos, žmogaus teisių ir įstatymų viršenybės principų. Šios vertybės turėjo atsispindėti nepriklausomų valstybių konstitucijose ir tapti pagrindiniais teisingos visuomenės principais.

Tačiau tik 1991 m. gruodžio 9–10 d. Mastrichte Europos Vadovų Taryba priima Europos Sąjungos sutartį, kurioje nustatomi bendros užsienio ir saugumo politikos, glaudesnio bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityje bei ekonominės ir pinigų sąjungos, įskaitant bendrą valiutą, sukūrimo pagrindai. O 1992 vasario 7 d. Mastrichte pasirašoma Europos Sąjungos sutartis. Sutartis įsigalioja 1993 m. lapkričio 1 d.

Europos Sąjunga turi daug funkcijų, iš kurių svarbiausios yra bendrosios integracijos rinkos, kuri susideda iš muitų sąjungos, vieningos valiutos (nors kai kurios šalys išlaikė savo valiutą), bendros žemės ūkio politikos, palaikymas.

ES integracija nuo Paryžiaus iki Lisabonos sutartimis tik iš dalies keičiamos, bet nepakeičiamos Europos Sąjungos ir Europos bendrijos integracijos kryptys, sutartys. Sutartimis tik numatoma integracijos teisinė sistema ir būtinos priemonės, kad Europos Sąjunga galėtų spręsti būsimas problemas ir reaguoti į piliečių lūkesčius plečiant integraciją. ES integracijos pasiekimai nuo Paryžiaus iki Lisabonos sutarčių , vidaus rinkos veiklos dešimtmečio rezultatai yra patrauklus ir siektinas pavyzdys Europos valstybėms, tarp jų ir Lietuvai.

Darbo problema. ES valstybės narės pasirašė sutartis nuo Paryžiaus iki Lisabonos, žengdamos svarbų žingsnį Europos integracijos istorijoje. Sutarčių pasirašymu buvo pradėtas naujas etapas Europos Sąjungos istorijoje, leidžiantis spręsti 21 amžiaus problemas. Naujos sutartys buvo labai naudingos piliečiams ir kad jomis artimiausioje ateityje bus išspręsti institucijų klausimai, dėl kurių vyko diskusijos.

Lyginant ES valstybes su Vidurio ir Rytų Europos šalimis, taip pat ir Lietuva, gali kilti toks klausimas:- kodėl ES turėtų būti suinteresuota priimti gerokai skurdesnes šalis? Esama keleto priežasčių. Trumpai ES valstybių motyvus būtų galima apibūdinti taip: norima sukurti taikią, klestinčią ir suvienytą Europą, kuri vadovaujasi bendrais idealais bei taisyklėmis ir turi didelę įtaką pasaulio politikoje. Tikimasi, kad šalis įtraukus į bendrą sprendimų priėmimo procesą ES sukurtų prielaidas palaikyti taikius šalių santykius ir apsaugotų nuo galimybės kilti tokiam konfliktui, pvz., Balkanų. Svarbios tiek idealistinės, tiek ekonominės paskatos. Vieni tokiu būdu siekia sustiprinti demokratiją ir rinkos ekonomiką Europoje, kiti ES plėtrą sieja su ekonomine nauda Sąjungos įmonėms. Valstybių kandidačių ūkiui įsiliejus į bendrąją rinką būtų sudarytos sąlygos ekonominiams augimui, o dėl to padidėtų ES valstybių įmonių produktų paklausa. Labai svarbus ES plėtros motyvas yra ir siekimas, kad ES pasaulyje taptų įtakingesnė. [2]

Integracijos į ES procesą nuo Paryžiaus iki Lisabonos sutarčių, nepaisant daugybės prognozuojamų privalumų, lydi nepasitikėjimas ir įvairūs nuogąstavimai apie kuriuos ir bandysime aptarti baigiamajame bakalauro darbe.

Darbo tikslas – aptarti ES integracijos etapus nuo Paryžiaus iki Lisabonos sutarties. O taip pat apibendrinti ES integracijos privalumus ir trūkumus ES šalims paimant pavyzdžiu Lietuvą.

Siekiant užsibrėžto tikslo, darbe suformuluoti tokie uždaviniai:

• išsiaiškinti, ką reiškia integracijos terminas;
• aptarti svarbiausias Europos integracijos priežastis;
• išanalizuoti, kaip kūrėsi Europos bendrijos nuo Paryžiaus sutarties;
• pristatyti ES integracijos politikos etapus ir tikslus nuo Paryžiaus iki Lisabonos sutarčių;
• aptarti ES organizacinę struktūrą;
• aptarti ES integracijos pokyčius valstybėms iki Lisabonos sutarties;
• apibendrinti ES integracijos privalumus ir trūkumus Lietuvai.

Mokslinio darbo „Europos Sąjungos integracija nuo Paryžiaus iki Lisabonos“ objektu pasirinkome ES integracijos laikotarpio aptarimą kurį apibrėžia sutartys nuo Paryžiaus iki Lisabonos.

Darbo hipotezė:

• Vienos svarbiausių ES dilemų, kilusių dar nuo Europos Ekonominių Bendrijų (EEB) įkūrimo – glaudesnis bendradarbiavimas, integracijos gilinimas ir klausimas, kas gali priklausyti šiai sąjungai. Pirmiausia kelta tik viena sąlyga – būti Europoje.
• Acquis communautaire (teisinės bazės, ne vien tik pirminių, bet ir antrinių ES (tada dar EEB) teisės aktų perkėlimas į stojančiosios valstybės teisę) perėmimas – dar vienas reikalavimas narystės siekiančioms valstybėms. Tai – žaidimo taisyklės, kurių turi laikytis abi sutartį sudarančios šalys tam, kad būtų pasiekta maksimali nauda.
• Kiekvienas plėtros etapas reiškia ne tik naujų valstybių įsijungimą į „šeimą“, bet ir parodo, kas dar stringa derybų dėl narystės procese.

Darbe naudoti metodai: Mokslinės literatūros analizė ir gautų duomenų analizė (aprašomoji statistika, diagramos, hipotezės tikrinimas ir kt.).

Darbo turiniui pateikti panaudota dokumentinė analizė ir apibendrinimas. Šio darbo turinį sudaro 4 skyriai: pirmajame skyriuje bus nagrinėjama Europos integracijos samprata; antrajame skyriuje – Europos bendrijų susikūrimas ir evoliucija į Europos Sąjungą; trečiajame bus analizuojama ES integracijos etapai iki Lisabonos sutarties; ketvirtajame skyriuje bus išanalizuota ES integracijos privalumai ir trūkumai Lietuvai.

Rengiant šį darbą buvo remtasi: moksline literatūra, straipsniais, publikacijomis, įstatymais ir informaciniais šaltiniais internete. Daugelyje literatūros ir internetinių šaltinių apie ES integraciją remiamasi Statistikos departamento nuo 1994 m. tyrimų rezultatais. Nors, Lietuva yra ES narė nuo 2005 m., tačiau, visa šalies politika buvo derinama prie Europos Sąjungos reikalavimų jau anksčiau. Todėl šis darbas padėtų padaryti išvadas apie ES integracijos sutarčių (nuo Paryžiaus iki Lisabonos) privalumus ir trūkumus, paimant pavyzdžiu Lietuvą.

[1]Williams, A. Europos Bendrija. - Vilnius: Alma Littera, 1996.

[2]Cameron, F. The future of Europe: integration and enlargement, London: Routledge, 2005, 3 - 5p.