Ekosistemos samprata

Temos aktualumas. Ekosistemos užimamoje teritorijoje augalai išsidėsto netolygiai. Šį netolygumą lemia abiotinių (šviesa, drėgmė, mikroreljefas, dirvožemio potencialus derlingumas) ir biotinių (skirtingų rūšių augalų tarpusavio sąveika) veiksnių poveikis, augalų dauginimosi būdas ir paplitimo intensyvumas. Augalų rūšinės sudėties ir tankio netolygumai ekosistemoje sudaro tam tikrą mozaiką, kurios mažiausią dalis yra vadinama parcele. Ežerai gimsta, bręsta ir galų gale miršta, virsdami sausuma – pieva, mišku ar nevaisingu druskožemiu. Todėl yra labia svarbu kalbėti ir analizuoti būtene pievų ekologiją ir tuo pačiu sužinoti apie jų augalijos įvairovę, kuri yra labia didelė.

Darbo naujumas. Sausumos ekosistemos apima natūralias – miškų, pievų, pelkių, smėlynų ekosistemas bei dirbtines – agrarines, urbanizuotas ekosistemas. Biologinę įvairovę sudaro visų gyvų organizmų rūšių, gyvenančių sausumos, paviršinių vandenų bei kitose ekosistemose, buveinių, taip pat genetinė įvairovė. Biologinė įvairovė susiformavo Žemėje per milijonus metų, o jos komponentai yra svarbūs tiek ekologiniu, tiek moksliniu-pažintiniu, tiek rekreaciniu, ekonominiu, estetiniu, etiniu bei kitais požiūriais. Dau analizuojama yra pievų augalijos įvairovė, kyla nemažai problem ir pateikiami problem sprendimo būdai.

Darbo tikslas ir uždaviniai. Šio darbo tikslas išanalizuoti įvairių Lietuvių ir užsienio autorių straipsnius, literatūrą, monografijas apie ekosistemą. Šio darbo uždaviniai yra išanalizuoti ekosistemos sampratą, išsiaiškintiekosistemos augalijos įvairovę, išnagrinėti ekosistemos problemas.

Darbo struktūra. Darbą sudaro: įvadas, vienas skyrius, du poskyriai ir išvados. Medžiaga pateikta puslapiuose. Panaudota užsienio ir Lietuvos literatūra.