Atstatomoji ekologija - įvairių ekosistemų tipų atstatymas

Sausos pievos ir stepės gali būti charakterizuojamos hidrologiniu požiūriu, kaip teritorijos maitinamos tik kritulių infiltracijos. Todėl šio tipo buveinių atkūrime netenka susidurti su sudėtingomis gruntinių vandenų valdymo problemomis, kaip pavyzdžiui atkuriant pelkes. Po paskutinio ledynmečio natūralios sausų pievų ir stepių bendrijos įsikūrė uolėtose žemininėse atodangose, pavyzdžiui kalkingos pievos, išilgai pakrantes, upių salpose ir pelkių pakraščiuose. Jų teritoriją apriboja pakraščių buveinės su ekstremaliomis abiotinėmis sąlygomis (pavyzdžiui didelės filtracinės gebos dirvožemis su mažu prieinamų biogenų kiekiu) (Van Andel, Aronson, 2006).

Žmonių veikla (žemdirbystės plėtimasis), kuri šiais laikais traktuojama kaip mažo intensyvumo ūkininkavimas, stipriai padidino sausų pievų ir stepių teritorijas (Bignal, McCracken, 1996). Taigi šiuo metu toks kraštovaizdis gali būti klasifikuojamas kaip pusiau natūralus (Westhoff, 1983). Šis kraštovaizdis, jo buveinės gali būti palaikomi tik tokio tipo ūkininkavimu, o bet kokie žemės naudojimo pokyčiai (tiek žemdirbystės intensyvinimas, tiek apleidimas) sukelia bendrijų pokyčius. Svarbiausias tokių buveinių atkūrimo klausimas yra ar tokie pokyčiai grįžtami ar nepataisomi (Van Andel, Aronson, 2006).

2. Žemapelkių ir drėgnų pievų atkūrimas. Įvadas

Didžiausi pelkių plotai, nuo 1900 m., prarasti šiaurės vakarų ir pietinėje Europoje. Čia daugumoje šalių išlikę tik mažiau nei 1% natūralių pelkių teritorijos (Joosten, Clarke, 2002). Rytų Europos šalyse, tokiose kaip Lenkija, Baltarusija, Estija, Latvija ir Ukraina, išlikę nuo 10 iki 50% pelkių, tuo tarpu Europinėje Rusijos dalyje, Švedijoje, Norvegijoje ir Rumunijoje išlikę daugiausiai žemapelkių (> 50%). Pasaulio mastu daugiausiai prarastų pelkių yra Europoje. Tai daugiausiai lėmė didelis populiacijos spaudimas gamtai ir klimatinių sąlygų palankumas žemdirbystei bei miškininkystei. Ne atogrąžų srityse 80% žemapelkių praradimą lėmė žemdirbystės ir miškininkystės poveikis. Durpių kasyba lėmė 10% žemapelkių degradavimo (Joosten, Clarke, 2002). Šiaurės Amerikoje ir Azijoje prarastų/ degradavusių pelkių daug mažiau (5 ir 8%). Daug žemapelkių Europoje buvo nusausintos ir jų augalija pasikeitė į šlapių, pelkėtų pievų. Žemapelkės iš durpes akumuliuojančios sistemos virto į durpes degraduojančias sistemas. Žemapelkės ir šlapios pievos turi daug bendrų rūšių. Šlapiose pievose paprastai būna daugiau rūšių nei žemapelkėse (Van Andel, Aronson, 2006).