Kelių poveikis sausumos ir vandens ekosistemoms

Vienas iš labiausiai naturalų kraštovaizdį modifikuojančių elementų yra kelių tinklas. Sparti urbanizacija bei susiekimo poreikis skatina rekonstruoti senus kelius bei tiesti naujus. Keliai yra plačiai paplitusi ir labai sparčiai plintanti kraštovaizdžio ypatybė prisidedanti prie vietinių bendrijų destrukcijos, todėl yra labai svarbu suprasti jų sukeliamus padarinius vietinėms ekosistemoms. Neigiamas kelių poveikis sausumos ir vandens bendrijoms pasireiškia 7 būdais: a) padidėjusiu organizmų mirtingumu dėl kelių tiesybos; b) padidėjusiu organizmų mirtingumu dėl susidūrimo su transporto priemonėmis; c) organizmų elgesio pokyčiais; d) fizinės aplinkos pasikeitimu; e) cheminės aplinkos pasikeitimu; f) svetimžemių rūšių paplitimu; g) padidėjusiu žmonių naudojimųsi ekosistemomis.

Yra užfiksuota nemažai atvejų, kai dėl kelių tiesybos ir itin didelės žmonių veiklos kelių tinklo zonoje pakinta gyvūnų elgesys. Keliai taip pat palengvina invazinių rūšių plitimą sutrikdydami vietinių organizmų bendruomenes ir pakeisdami jų fizines buveines. Kelių tinklas sukelia ne tik buveinių, tačiau ir pačių populiacijų fragmentaciją, nes gyvūnams žūstant keliuose sparčiai mažėja tokių populiacijų skaitlingumas.

Siekiant sumažinti neigiamą kelių poveikį ekosistemoms yra taikomas selektyvinis kelių pašalinimas, perkėlimas ar remediacijaa. Remediacija – tai, technologija, pagrįsta užteršto dirvožemio išvalymu siekiant atstatyti buvusį jo produktyvumą. Tačiau taikant šiuos metodus, ekologinės naudos sulaukiama ne visais atvejais. Nepaisant to, kad keliai paprastai identifikuojami kaip ekologinės sveikatos praradimo indikatoriai, išskirti tikslius mechanizmus, parodančius kaip paveikiama biota, yra labai sunku. Todėl būdai, kuriais siekiama sumažinti kelių neigiamą poveikį ekosistemoms, nesvarbu ar kelių tiesimo metu ar juos jau nutiesus dažniausiai būna labai brangūs ir kelia abejonių.