Religinio tapatumo raiška Lietuvos netradicinėse religinėse bendrijose

Asmens tapatumas – vis dažniau tyrinėjamas šiuolaikinės visuomenės reiškinių. Kalbama apie nuolatinę jo kaitą, atmetimą ar neigimą arba, priešingai, jis suvokiamas kaip pasaulėžiūros, vertybių, elgsenos ir veiklos šaltinis. Antra vertus, jis nusako ne tik formalų tapatinimąsi su konkrečiu socialiniu dariniu, bet ir tai, kokiu pagrindu (etiniu, kultūriniu, emociniu, religiniu ar kt.) su juo tapatinamasi, kokiu lygmeniu (nuostatų ar elgesio) jis reiškiasi. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad tapatumo pasirinkimas turi būti ne tik motyvuotas, bet ir nuolat atnaujinamas, patvirtinamas. Teigiama, jog tapatumas yra nuolatinis procesas, apsisprendimas, kurį reikia nuolat kurti ir palaikyti. Kadangi jis yra daugiasluoksnis, todėl religinis tapatumas tampa tik vienu iš daugelio asmens tapatumo aspektų. Visa tai leidžia žvelgti į jį kaip į sudėtingą reiškinį, apimantį ne tik asmens vertybines nuostatas, pasaulėžiūrą, bet ir elgseną. Būtent tai skatina analizuoti asmens religinę patirtį ir praktiką, individualius ir visuomeninius religingumo aspektus.

Kiekvieno žmogaus gyvenimo linija apima keletą svarbių sričių: kultūrą, religiją, požiūrį į save bei kitus. Ypač svarbus yra religijos vaidmuo – jis teikia asmeninį integralumą, vienovę, subjektyvią prasmę ir vientisą „aš“ tapatybę. Lietuvoje konstituciškai yra išskirtos devynios tradicinės religinės bendruomenės, tai – lotynų apeigų katalikai, graikų apeigų katalikai, evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai, stačiatikiai, sentikiai, karaimai, judėjai ir musulmonai sunitai, kurios yra skelbiamos valstybės pripažintomis bendrijomis, o visos kitos dažnai įvardijamos netradiciniais religiniais judėjimais. Kadangi religinis apsisprendimas – tai pamatinis žmogaus apsisprendimas, turintis esminę įtaką asmens santykiui su pasauliu, aplinkiniais. Prievarta šioje srityje reiškia kišimąsi į intymiausią žmogaus gyvenimo erdvę, asmens orumo ir atsakomybės už savo gyvenimą paniekinimą. Mūsų visuomenėje individui tai garantuoja pagrindinis Lietuvos Respublikos įstatymas, kuriame rašoma, jog kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją ar tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir jo mokyti. Dažnai tradicinėje religinėje bendruomenėje šiuolaikinio žmogaus, ieškančio greito efekto ir moksliškai pagrįsto atsakymo į rūpimus klausimus, jau netenkina teologinis pasaulio ir jame vykstančių reiškinių aiškinimas. Atsakymus į klausimus, kurių negali žmogui atsakyti tradicinė religija, atsako netradicinės religinės bendruomenės. Tai laiko, erdvės, tęstinumo, gyvenimo prasmės ir kiti klausimai, kuriuos neišvengiamai kelia kasdienis žmogaus gyvenimas.

Darbo tikslas – atskleisti religinio tapatumo raišką Lietuvos netradicinėse religinėse bendruomenėse.

Darbo objektas – religinio tapatumo raiška Lietuvos netradicinėse religinėse bendruomenėse.

Darbo uždaviniai:

1. Išsiaiškinti asmens tapatumo ir religinio tapatumo sampratas.
2. Atskleisti religinio tapatumo raiškos ypatumus Lietuvos netradicinėse religinėse bendruomenėse.