Ką norėčiau papasakoti apie lietuvių kalbą?

Mikalojus Daukša yra pasakęs„Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę, gerovę.Sunaikink ją - užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“.
Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė. Be jos negali būti pažangos, visuomenės, kultūros. Buvo laikai, kai žmonės nemokėjo rašyti. Pasaulio istorijoje žinomi amžiai, kai nebuvo valstybių. Tačiau nėra buvę laikų, kuriais visuomenė būtų išsivertusi be kalbos. Kalba yra neįkainojamas žmonių turtas, kurio negalima nepaisyti.Net įvairių religijų šventose knygose paliudijama dieviška kalbos prigimtis, į ją žvelgiame kaip į esminę žmogaus galią, skiriančią jį nuo visos kitos bežadės kūrinijos.Per gimtąją kalbą žmogus yra susijęs ne tik su savo paties buvimu, bet ir su savąja tauta.
Mokydamiesi kalbotyros, sužinome, kad toks skaudus likimas ištiko prūsų, jotvingių, sėlių, kuršių ir žiemgalių kalbas. Iš baltų beliko tik dvi gyvos: latvių ir mūsų, lietuvių, kalbos.Už gimtosios kalbos gyvybę šiandien turime būti dėkingi tiems žmonėms, kurie suvokė, kad kalbos mirtis – tai ir tautos mirtis.
Lietuvių kalba atsirado suskilus vadinamajai baltų prokalbei. Žymusis mūsų kalbininkas Kazimieras Būga teigė, kad baltų prokalbė ne vėliau kaip ΙV–ΙΙΙ a. pr. Kr. suskilo į prūsų ir lietuvių – latvių grupes, o lietuvių – latvių grupė į atskiras kalbas pasidalijo po kokio tūkstančio metų. Taip galime spėti, kad mūsų kalba nuo latvių kalbos atsiskyrė maždaug prieš tūkstantį tris šimtus metų. Žinoma, šis atsiskyrimas – tai ne vienos dienos padarinys: jis galėjo užtrukti net keletą šimtmečių.