Tautų teisė į apsisprendimą: Tibetas

Suverenioje valstybėje gyvenantis žmogus greičiausiai retai kada susimąsto, ką reiškia gyventi priespaudoje, primestoje kultūroje ir socialinėje struktūroje iš šalies. Tarptautinėje bendruomenėje kyla šie klausimai, kai yra kalbama apie Kinijos Liaudies Respublikos ir Tibeto nesutarimus dėl pastarosios nepriklausomybės suteikimo ir tai yra jau bemaž virš 100 metų trunkantis konfliktas, kurio sprendimą siūlo abi pusės. Kinai vadovaujasi istorine patirtimi, kai Tibetas – teisine. Tačiau kas šiuo atveju yra teisus ir koks argumentų pagrindimas yra pats svarbiausias kalbant apie nepriklausomybės statuso suteikimą kitai valstybei? Šiame darbe bus išnagrinėtos dvi pozicijos, kur viena pasisako už tautų apsisprendimo principo suteikimą Tibetui, o kita pagrindžia principą, jog Tibetas visada buvo ir bus Kinijos integrali dalis.

1. Tibetas – nepriklausoma valstybė (rašė Karolis S.)

Tibetiečiai kaip išskirtina tauta

Anot tibetiečių ir kitų, tarptautine teisine sistema besiremiančių mokslininkų, ši valstybė gali siekti nepriklausomybės paskelbimo nuo Kinijos Liaudies Respublikos. Šalies gyventojai bei jos oficialūs valdžios atstovai, kurie glaudžiasi egzilyje nuo 1959 metų sukilimo[1], tvirtina, jog Tibeto nepriklausomybė gali būti aiškinama dviem būdais: teritorinio vientisumo principu bei teisę į apsisprendimą.[2]

Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, ką šiuo atveju daro kinai, valstybių demarkacinės sienos buvo nustatytos jau IX-ame amžiuje.[3] Tai parodo, jog jau nuo seno Tibetas turėjo tam tikrą teritorinį integralumą. Aiškios, šiuolaikinį pasaulį atspindinčios sienos buvo nubrėžtos 1913 metais, kai Tibetas pirmą kartą oficialiai paskelbė nepriklausomybę, įkūrė oficialią, nuo išorinių jėgų nepriklausomą valdžios sistemą.[4] Iki pat nepriklausomybės praradimo, remiantis teritorinio vientisumo principu, Tibetą galima laikyti kaip valstybinį darinį, ir tai įrodo ne tik istorinis kontekstas kylantis iš sudarytų sutarčių su kinais viduramžiais, tačiau ir moderniųjų amžių. Ne tik istorikai, tačiau ir Tarptautinė teisininkų komisija, įkurta nešališkumo pagrindu, patvirtino, jog teisiniu pagrindu žvelgiant, kuris iškyla remiantis istorine Tibeto praeitimi ir bendradarbiavimu su kitomis valstybėmis, teritorija gali būti laikoma suverenia valstybe.[5]

Kitu atveju, tibetiečiai apeliuoja į tautos apsisprendimo principą. Tačiau tam, kad žmonių sambūris galėtų apsispręsti dėl valstybės, jis pirma turi būti pripažintas kaip „tauta“. Tautos apibrėžimą pateikė ir išplėtojo UNESCO, kurie teigia, jog tautos apibrėžimą sudaro keli aspektai tai: pirma, bendrų bruožų egzistavimas tokie kaip kalba, rasė ar religija; antra: gausumas; trečia: žmonių suvokimas, jog jie gali ir nori sudaryti tautą bei ketvirta: oficialių institucijų egzistavimas, kurios padeda išreikšti bendrus žmonių bruožus arba tapatumo valią.[6] Pabrėžtina, jog tibetiečiai nėra tik paprastas žmonių sambūris – jų koncentracija 1990-taisiais metais siekė 4,6 milijono gyventojų.[7] Ši rytų valstybė pasižymi bendromis istorinėmis, kultūrinėmis, ekonominės bei teritorinėmis sąsajomis. Svarbu paminėti, jog Tibetas taip pat skiriasi nuo savo kaimynių rasiniu, religiniu bei lingvistiniu pagrindu.[8] Visi minėtieji punktai atitinka UNESCO iškeltus kriterijus, kurie įrodo, jog tam tikra žmonių bendruomenė gali būti pripažinta kaip tauta. Iš to galima teigti, jog tibetiečiai, kaip tauta, turi teisę į laisvo apsisprendimo principą, užtikrintą Jungtinių Tautų Chartijos.[9]

[1] Daniel Smith, ”The Contextual Basis of Tibet‘s Claim to Self-Determination (Part II)“, Self-Determination in Tibet: The Politics of Remedies, Canonymous Press, 1997. <http://www.canonymous.com/press/ecritique2/contents.html>, [Žiūrėta: 2015.05.12].

[2] Eva Herzer, „The Right to Self Determination – the Legal Cornerstone to Tibet‘s Future“, Tibet Justice Center, 1.

[3] Smith, Part II.

[4] Herzer, 1.

[5] Ten pat.

[6] Vilenas Vadapalas, „Tarptautinė Teisė“, Eugrimas, 2006, 228.

[7] Yan Hao, „Tibetan Population in China: Myths and Facts Re-examined“, Asian Ethnicity, Vol. 1, (1), Kovas, 2000, 11. <http://www.boell.de/sites/default/files/assets/boell.de/images/download_de/Link_Yan_Hao.pdf>, [Žiūrėta: 2015.05.12].

[8] Herzer, 2.

[9] Teisės aktų registras, „Jungtinių Tautų Chartija“, 26 birželio, 1945. <https://www.e-tar.lt/portal/legalAct.html?documentId=TAR.DD12C52B498E>, [Žiūrėta: 2015.05.12].