Intelektinės veiklos rezultatų teisinė apsauga

Intelektinės veiklos rezultatai dėl savo nematerialaus pobūdžio gali būti nepaprastai lengvai platinami, perduodami bei naudojami tarptautiniu mastu. Be to, intelektinės nuosavybės vertės nelemia kultūriniai, geografiniai ar kitokie skirtumai, nuo kurių dažniausiai priklauso daugumos materialių objektų vertė. Didelė intelektinės produkcijos dalis yra specialiai kuriama eksporto rinkoms, o ne naudojimui vien tik valstybėje. Apskritai intelektinė produkcija dažniausiai kuriama atsižvelgiant į tų valstybių rinkas ir specifiką, į kurias tą produkciją planuojama eksportuoti. Intelektinės nuosavybės produktai jau dabar užima didžiausią išsivysčiusių valstybių užsienio prekybos srauto dalį. Pavyzdžiui, intelektinė nuosavybė yra pagrindinis tokių valstybių kaip JAV, Japonija ar Vokietija eksporto produktas. Taigi intelektinė nuosavybė pati savaime yra tarptautinio pobūdžio turtas. Šis teiginys ypač teisingas atsižvelgiant į šiuolaikines ekonominio bendradarbiavimo globalizavimo tendencijas, regioninių ir net pasaulinių ekonominių bei politinių sąjungų atsiradimą [7].

Intelektinė nuosavybė – nematerialioji nuosavybė, kuri yra žmogaus dvasinės kūrybos bei protinio darbo rezultatas, proto (intelekto, mąstymo, minties) produktas, saugomas įstatymo, kaip ir bet kuri kita nuosavybės forma. Intelektinės nuosavybės teisė saugo išradimus, kūrybiškumą, išradingumą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.1 straipsnio 1 dalį, civilinės teisės reguliavimo dalyku yra ne tik turtiniai santykiai, bet ir asmeniniai neturtiniai santykiai, o taip pat su turtiniais susiję asmeniniai neturtiniai santykiai (Civilinis kodeksas 1.1 str. 1 d.). Civilinio kodekso 1.97 straipsnyje numatyta, jog civilinių teisių objektas, be kita ko, yra ir intelektinės veiklos rezultatai („Civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės“). Civiliniai įstatymai civilinės teisės objektais pripažįsta intelektinės veiklos rezultatus – mokslo, literatūros ir meno kūrinius, išradimų patentus, dizainus bei kitus tokios veiklos rezultatus, išreikštus kuria nors objektyvia forma (rankraščiai, brėžiniai, modeliai ir kt.). Taip pat „civilinių teisių objektai yra daiktinės teisės, prievolinės teisės, taip pat teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų“ (Civilinis kodeksas 1.112 str. 1 d., 1.114 str.1 d.). Šiuos santykius dar įprasta vadinti ir specialiu terminu – intelektinės nuosavybės teisiniai santykiai [9].

Nepaisant didžiulio potencialo ir užsienio valstybių praktikos, intelektinė nuosavybė Lietuvoje yra nepakankamai naudojama naujovių skatinimo priemonė. Tai lemia ne naujovių trūkumas, o vadybinės, ekonominės ir teisinės intelektinės nuosavybės reikšmės neįvertinimas. Visuomenė intelektinę nuosavybę dažnai sieja tik su galimybe neteisėtai naudotis garso ir vaizdo produkcija, nereikšminga socialine verte ir atlyginimo intelektinės nuosavybės kūrėjams nebuvimu. Lietuvoje dažnas autorius mano, jog kam reikia intelektinės nuosavybės, jei iš jos nėra jokios naudos. Būtina suprasti, kad intelektinė nuosavybė yra tik vienas iš naujoves skatinančių veiksnių, todėl greta modernių intelektinės nuosavybės įstatymų būtina tinkama vadyba, intelektinei nuosavybei kurti ir saugoti palanki viešoji infrastruktūra, kurią savo ruožtu lemia švietimas intelektinės nuosavybės klausimais, aiški valstybės parama kuriant ir saugant šią nuosavybę. Deja, valstybės pastangos remiant intelektinę nuosavybę labiau nukreiptos į užsienio intelektinės nuosavybės apsaugą o ne į nacionalinio intelektinio potencialo skatinimą. Būtina siekti, kad lietuviški intelektiniai produktai būtų tinkamai teisiškai apsaugoti, panaudoti nacionaliniame versle ir realizuoti užsienyje, taip kuriant pridėtinę vertę Lietuvos visuomenei. Savo ruožtu intelektinės nuosavybės kūrimas ir tarptautinė teisinė apsauga turi tapti sudedamąja įmonės vadybos procesų dalimi [13].