Europos bendrijų evoliuciją į Europos Sąjungą

Postūmį pereiti prie tarpvalstybinių santykių reguliavimo ir tam tikrų integracinių žingsnių Europai davė JAV, dar vykstant Pirmajam pasauliniam karui. JAV prezidento Woodrow Wilsono paskelbtos 14 punktų taikos programos, kuria, anot JAV, turėtų vadovautis pokario pasaulis, paskutiniame punkte skelbiama apie būtinybę įkurti Tautų Sąjungą, o trečiame punkte rekomenduojama „sumažinti muitinių barjerus“.

Europos vienijimosi svarbą itin suvokė intelektualai. Jau netrukus po Pirmojo pasaulinio karo Europos susivienijimo idėjas kėlę įvairūs susivienijimai. Ženkliausią pėdsaką tarpukario Europos istorijoje paliko istorijos profesoriaus Richardo Coudenhove-Kalergi‘o 1923 m. suformuluota Paneuropos idėja ir atlikti darbai. Paneuropa – tai tautų teisių lygybės ir jų solidarumo principais paremta politinė ekonominė valstybių sąjunga su bendra muitų sistema.

Vakarų Europoje geriau negu kai kur kitur buvo suprasta, kad būtina vienytis. Pirmuoju postūmiu buvo neretai žymiausiu XXa. Politiku vadinamo Didžiosios Britanijos premjero Winstono Churchilio kalba, pasakyta 1946 m. rugsėjo mėn. Ciuriche. Šia kalba jis paakino Prancūziją ir Vokietiją vienytis, Didžiajai Britanijai numatydamas išskirtinį „buvimo šalia“ statusą, pastarajai išliekant Didžiosios Britanijos tautų sandraugos lyderei ir išskirtinei JAV sąjungininkei.[1]

Šio darbo tikslas: apžvelgti Europos bendrijų evoliuciją į Europos Sąjungą.

Tikslui pasiekti iškelti uždaviniai:

1. Apibrėžti Europos bendrijų sąvoką ir išskirti jų uždavinius.
2. Apžvelgti svarbiausias sutartis padėjusias kurtis Europos Sąjungai.
3. Aptarti kas yra Europos Sąjunga bei kokie yra jos tikslai.

[1] Dužinskas R. 2011,2012. Europos sąjungos raida ir funkcionavimas. I dalis.