Techninė tekstilė ir jos gamybos technologijos: įmonė „Blücher gmbh“

Tekstilės samprata kito vis gausėjant žmonių daiktiškajai aplinkai, plėtojantis technikai bei technologijoms. Visa tekstilės istorija prasidėjo nuo natūralių pluoštų gamybos bei apdorojimo ir plėtojosi apie 7 tūksatančius metų, kol XIX amžiaus pabaigoje pradėta gaminti ir dirbtinius pluoštus, verpti bei sukti verpalus ir siūlus, austi ir megzti iš jų audinius, o iš šių – gaminti įvairius gaminius.
Šiuo metu tekstilė išsiskiria į dvi didesnes grupes: „buitinę“ tekstilę ir techninę tekstilę. „Buitinei“ tekstilei priskiriamos medžiagos darbužiams, namų apyvokos daiktams skirti audiniai, mezginai, neaustinės medžiagos. Techninę tekstilę galima suskirstyti pagal naudojimo sritį ar funkcinę paskirtį. Pagal naudojomo sritį galima suskirstyti į tokias grupes: žemės ūkio; staybos; apranga; geotekstilė; namų apyvokos reikmenų; pramonė; medicininė; transporto; aplinkosaugos; pakavimo; apsauginė; sporto bei laisvalaikio.Techninė tekstilė turi atitikti tam tikrus reikalavimus: būti pakankamai stipri, atlaikyti atitinkams temperatūras, būti atspari cheminiams bei biologiniams veiksniams, pasižymėti dideliu (mažu) higroskopiškumu ir t.t.
Didelę dali techninės tekstilės rinkos užima tekstilės gaminiai skirti jėgos strukūrų rūbai. Pradedant neperšaunamomsis liemenėmis ir baigiant apatiniais rūbais apsaugančiais nuo cheminio ar biologinio pavojaus. Pirmojo Pasaulinio karo metu buvo pirmą kartą panaudotas cheminis ginklas dideliais kiekiais, todėl atsirado poreikis sukurti medžiagas apsaugančias karius nuo tokio tipo pavojaus. Per Antrąjį Pasaulinį Karą JAV kariai išbandė apatinius rūbus impregnuotus organinėmis medžiagomis, kurių sudėtyje buvo chloro. Toki apatiniai sukėlė odos sudirginimą, jie pakartotinai turėjo būti impregnuojami po kiekvieno skalbimo, todėl mokslininkai siekė sukurti geresni impregnavimo tirpalą. Taip JAV karinio jūrų laivyno ir Didžiosios Britanijos jėgos struktūros atliko bendrus tyrimu su filtų sluoksnius užpildant aktyvinta anglimi.