Vienos šeimos atvejo analizė

Tvirtos visuomenės pagrindas – tvirta šeima. Šeima prasideda nuo santuokos, kur įforminamas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Kiekvienas iš mūsų turime patirtį šeimoje, gyvendami savo tėvų namuose, o vėliau ir sukūrus savąją. Šeimose yra savos taisyklės, papročiai, paslaptys. Sprendimas turėti šeimą ir vaiką yra privatus. Tačiau valstybė gali sukurti sąlygas, kurios padėtų asmenims sukurti šeimą, padėtų išvengti pasirinkimo tarp karjeros ir šeimos, o vaikams galimybes įgyti gerą išsilavinimą nepriklausomai nuo tėvų finansinės padėties. Esant palankioms sąlygoms padidėtų ir gimstamumas šalyje.

Vaikams šeima, tai pirminė ir pagrindinė ugdimo institucija. Joje jie mokosi gyventi. Vaikas šeimoje įgyja pirmuosius bendravimo pradmenis, tobulėja. Visi šeimos nariai turėtų prisiimti atsakomybę už savo poelgius ar veiksmus ir elgti pagarbiai tarpusavyje. Šeima turėtų įtakoti vaikų požiūrį į mokslą, pradėdami nuo dienos režimo, auklėjimo metodų, visokeriopa pagalba vaikui, turėtų būti nustatytos vaiko pareigos šeimoje, tėvų bendradarbiavimas su mokytoja ir mokykla.

Katu gyvenantys seneliai labai padeda auginant vaikus, jie turi daug laiko ir kantrybės, o jų pasakojimai apie savo vaikystę nevieną sudomina. Bet pasitaiko ir įvairių sunkumų, jei iškilusias problemas seneliai mano, kad geriau žino, kaip jas išspręsti ir įkyriai perša savo patarimus. Būna ir tokių atvejų, kai seneliai pradeda konkuruoti su tėvais dėl vaikų meilės. Žinoma visai tai priveda prie konflikto. Gamtoje jau taip surėdyta, kad kiekvienas paukštelis palieka savo lizdą ir ieško kito, taip ir žmogus – užaugęs turi palikti tėvų namus.

Kiekvienas turime motiną, tėvą, taip pat ir seserų ar brolių, vaikų, bet ar dažnai susimąstome kiek skiriame jiems dėmesio, laiko, šilumos. Daugumoje šeimų yra puoselėjamos tradicijos ir papročiai, kurie tampa vertybėmis.

Šių dienų bendravimas tarp vaikų ir tėvų yra atitolęs ir jaunimas yra atitrūkęs nuo savo tėvų. Ir, kaip teigia I. Leliūgienė, kiekviename vaiko raidos etape formuojasi tam tikri psichikos, charakterio, asmenybės bruožai, savybės.“ Jeigu vaikai šeimoje jaučia tėvų meilės, šilumos, dėmesio stoką, tai jo atitolimas tokiu atveju bus kaip apsauginė reakcija. Toks vaiko psichologinis atitolimas gali pasireikšti tokiais psichikos reiškiniais: įvairiomis neurotinėmis reakcijomis, įvairiais bendravimo su aplinkiniais sutrikimais, emociniu šaltumu, padidintu jautrumu, polinkiu į įvairius psichinius susirgimus, netolygiu, lėtesniu psichikos vystimusi, įvairiomis psichikos patologijomis“.[1]

[1] I. Leliūgiene „Socialinė pedagogika“