Šeimos pedagogika ir vaiko teisių apsauga

Nėra vieningos nuomonės, kada pradeda formuotis tapatumas. Vieni teigia, kad užuomazgas galima įžvelgti kūdikystėje, kiti mano, kad tai nuolatinis procesas, vykstantis visą gyvenimą. Tačiau apskritai pripažįstama, kad paauglystėje tapatumas sutvirtėja. E. Eriksonas paauglystės ypatybes aiškino savo platesnės psichosocialinės žmogaus raidos rėmuose. Paauglystės laikotarpį jis apibūdina kaip tapatumo ir vaidmenų sumaišties periodą.

Paauglystė- tai pats sunkiausiais ir sudėtingiausias amžiaus tarpsnis. Jis dar vadinamas pereinamuoju laikotarpiu, nes tuo metu pereinama iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą, į brandą. Šiuo laikotarpiu pasitaiko įvairių elgesio nukrypimų. O ypač, kai atsiduria tarp dviejų situacijų, kada šeima liepia elgtis vienaip, o bendraamžiai kitaip. Tokie prieštaravimai gali skatinti vienaip ar kitaip nusikalsti. Paauglio subrendimas gali pasireikšti moraliniu elgesiu, protine veikla, interesais, romantiniais santykiais, išorine išvaizda. Socialinis moralinis subrendimas matyti iš santykių su suaugusiais ir šeima, kai paauglys pradeda rūpintis savo šeima, stengiasi jai padėti kritiškais momentais, dalyvaudamas šeimos gyvenime suaugusiojo pareigomis ir teisėmis. Tai labai svarbus pokytis, nes dalyvaudamas šeimos gyvenime jaunas žmogus tam tikra prasme kuria būsimos savo šeimos modelį, mokosi būti ne tik šalia, bet ir kartu. Proto ir interesų subrendimas pasireiškia troškimu lavintis pačiam. Būtent paauglystės laikotarpiu surandami tie interesai, kurie lydės tolesniame gyvenime. Dažnai išore, manieromis, elgesiu pamėgdžiojami suaugusieji. Paauglio subrendimą rodo, kai paauglys stengiasi, kad su juo būtų elgiamasi kaip su suaugusiu.