Vaikų, netekusių tėvų globos, socializacijos ypatumai vaikų globos namuose

Dar XX a.pabaigoje Lietuvoje prabilta apie globos institucijose augančių vaikų socialines problemas, kurios gali priklausyti nuo vaikų emocinės raidos ypatumų, bendravimo įgūdžių, skurdžios socialinės patirties. Visais žmonijos egzistencijos laikais buvo aktuali vaikų, neturinčių galimybių augti biologinėje šeimoje, problema. Vaikų emocinės raidos kokybei yra svarbi šeima: joje vaikas įgyja pirmą emocinę, pažinimo ir socialinę patirtį, įgyja pirmąsiais socializacijos pamokas, tampa grupės nariu. (A.Juodaitytė, 2002).

1. Kvieskienė (2000) teigia, kad šeima – socialinio gyvenimo centras, siejantis individą su kitomis socialinėmis institucijomis. Laimingi vaikai, galintys augti biologinėje, socialiai saugioje šeimoje, tačiau pastaruoju metu kai kuriems vaikams likti šeimose – pavojinga gyvybei. Ypač augantiems problematiškose šeimose, todėl daug vaikų patalpinama vaikų globos institucijose.

Šiandieninėje Lietuvoje globos institucijose augančių vaikų socialinės problemos yra aktualus klausimas, nes Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2012 metų pabaigoje vaiko teisių apsaugos tarnybos apskaitoje buvo įrašyta 10389 socialinės rizikos šeimos, jose augo 21303 vaikai. Per 2012 metus tėvų globos neteko 3140 vaikų.

Lietuvos valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, 2012 m. Lietuvoje buvo 4030 vaikų, dėl įvairių priežasčių netekusių tėvų globos ir gyvenančių vaikų globos institucijose. Iš jų 2757 vaikams nustatyta nuolatinė globa. Šiuo atveju, globos institucijai tenka perimti šeimos vaidmenį ugdant jį ir ruošiant savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Institucijoje gyvenantis vaikas susiduria su nemenku iššūkiu – pasirengti savarankiškam gyvenimui. Tai - nelengva užduotis. Normaliai socialinei adaptacijai reikalinga patirtis, buities tvarkymo įgūdžiai, todėl 2007 m. spalio 11 d. išleistas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo minisro įsakymas ,,Dėl vaikų globos įstaigų tinklo optimizavimo plano patvirtinimo”.[1]

Tuo tikslu imtos pertvarkyti valstybinės vaikų globos įstaigos. Vaikų globos namai mėginami perorganizuoti į mažesnius, mažinama grupių skaičius ir vaikų skaičius jose, stengiamasi sukurti gyvenimo sąlygas kiek nors artimesnes šeimyninei aplinkai, sudaromos sąlygos vaikams kontaktuoti su aplinkiniu pasauliu.

Problema. Lietuvoje vaikų, netekusių tėvų globos, 2012 m. buvo 10542. Iš jų globos institucijose augo – 4030. Tokie statistiniai skaičiai kelia nerimą.[1]

Lietuvoje vaikų globos namuose gyvenantys vaikai kilnojami iš vienos globos įstaigos į kitą. Pasitaiko, kad vaikai iš vienos šeimos gyvena skirtinguose globos namuose. Nedaugelis jų baigia vidurinį mokslą Nors dauguma pilnametystės sulaukusių globos įstaigų auklėtinių įgyja profesijas, tačiau jiems labai sunku įsitraukti į normalų gyvenimą, todėl daugiausia jų renkasi negatyvios socializacijos kelią. (G.Kvieskienė, 2005)

Lietuvos Respublikos socialinės ir darbo ministerijos užsakymu atliktas 2009 m. Lietuvos statistikos departamento tyrimo duomenų analizė atskleidė, kad tik 24 proc. vaikų, išėję iš vaikų globos namų, yra pasirengę pradėti savarankišką gyvenimą.