Aristotelio politika

Aristotelio gyvenimas ir filosofinė kūryba (384-322 m. pr. m. e.) sutampa su tuo laikotarpiu, kai graikų valstybės – miestai pergyveno labai sunkią krizę: nepaliaujami tarpusavio karai, politinių partijų vidinės kovos, stiprėjo antagonizmas tarp vergvaldžių ir vergų. Savo filosofijoje Aristotelis svyravo tarp materializmo ir idealizmo. Aristotelis buvo vienas iš tų filosofų, kuris suprato, kokia rimta yra ekonominė ir politinė krizė. Besirūpindamas savo tautos likimu, jis ėmėsi uždavinio: pasiūlyti tokias reformas, kurios galėtų įveikti krizę (veikalas “Politika”). Jis manė, jog esamas socialinio ir politinio gyvenimo blogybes galima pašalinti ir paliekant vergovinę santvarką. Aristotelis savo reformomis norėjo jai suteikti tik didesnį pastovumą bei atsparumą.

Tačiau ypatinga Aristotelio filosofijos reikšmė glūdi ne jo pažiūrose į ekonomius ir politinius klausimus. Ji iškyla pirmiausia tuose veikaluose, kuriuose Aristotelis atskleidžia pagrindinį savo mąstymo užmojį - sukurti, tokį universalų mokslą, kuris suvestų visus jo pirmtakų ieškojimus ir laimėjimus į sistemingą vienybę.

Šiame darbe pasirinkome panagrinėti vieną iš žymiausių Aristotelio veikalų „Politika“. „Politika“ buvo rašomas kaip paskaitų kursas. I knygoje aptariami ūkio klausimai, II samprotavimai apie geriausią valdymo būdą, III dėstoma valstybės teorija, IV, V, VI aptariamos įvairios santvarkos, VII aptariama geriausia santvarka, VIII skirta geriausios valstybės piliečių auklėjimui.