Mokyklos baimė

Mokytojai kasdieną turi vertinti ir įvertinti savo mokinius. Vertinimas, įvertinimas yra nepaprastai svarbūs mokiniams ir jų tėvams, o vertinimo išdavos yra ilgalaikės. Ką mokiniai išgyvena tokių situacijų metu? Be abejo, kiekvieną mokinį įvertinimas veikia skirtingai – vienus skatina geras pažymys, kiti gerai įvertinti aptingsta. Kitus priešingai – blogas įvertinimas skatina pasitempti. Dar kiti blogai įvertinti praranda mokymosi motyvaciją. Veikia ir tėvų lūkesčiai, matyti gerai besimokantį vaiką, mokytojų emocinis spaudimas, nerealūs reikalavimai ir daugybė kitų veiksnių. Kartais vertinimo situacija gali kelti tokį nerimą, baimę ir stresą, kad mokiniai visokiais būdais stengiasi to išvengti, gali atsirasti mokyklos ignoravimas. Šis baimės jausmas gali būti vadinamas mokyklos, egzaminų ar pasiekimų baime ir nagrinėjamas kaip svarbus, aktualus ir įdomus reiškinys.

Mokyklos baimės problema plačiai nagrinėta Vokietijos pedagogų ir psichologų, ypač Rost D.H. ir Schermer F.J., tačiau Lietuvoje šis klausimas mažai aptartas.

Vertinimas – tai informacijos rinkimas, interpretavimas ir apibendrinimas tam, kad galima būtų padaryti sprendimą (Gage, Berliner, 1993).

Mokykloje naudojami gana įvairūs pasiekimų vertinimo būdai. Įvertindami nustatome ar mokinys gerai yra išmokęs tai, ko iš jo buvo reikalaujama.

Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija yra parengusi ir patvirtinusi vertinimo normas (2004-11-02). Kiekvienas mokytojas, vadovaudamasis Bendrojo išsilavinimo standartais, Bendrosiomis programomis, mokyklos keliamais tikslais ir uždaviniais, renkasi vertinimą. Vertinimas Lietuvos mokyklose planuojamas iš anksto, su vertinimo tikslais, kriterijais, procedūromis mokytojas supažindina mokinius, jų tėvus, globėjus. Ikimokykliniame bei jaunesniajame mokykliniame amžiaus tarpsnyje dažniausiai vertinimas yra grindžiamas idiografiniu principu. Tai yra toks mokinio pažangos vertinimo būdas, kai stebima ir vertinama asmens daroma pažanga, lyginant to paties mokinio dabartinius pasiekimus su ankstesniais.

Vėlesniame amžiaus tarpsnyje dažniau vertinimo pagrindu tampa kriterinis ir norminis vertinimo principai:

1. Kriterinis vertinimas, tai vertinimas, kurio pagrindas – tam tikri kriterijai. Mokinių mokymosi rezultatai turi būti nustatomi kriterijais. Vertinama analizuojant, kiek veikla atitinka apibrėžtus kriterijus. Kriterijai siejami su standartu ir turi būti apibrėžiami prieš vertinimą, dėl jų susitariama, jų įsipareigojama laikytis. Standarte gali būti apibrėžiami pasiekimų lygmenys (pvz., minimalusis, pagrindinis, aukštesnysis). Kriterinis vertinimas dažniausiai naudojamas tuomet, kai vienu metu reikia įvertinti kelias gebėjimų ar kompetencijų sritis. Vertinant kriteriniu būdu visi mokiniai gali gauti geriausius įvertinimus, jei jie įvykdė standarto reikalavimus, ir visi gali būti įvertinti blogai, jei nėra pasiekę standarto reikalavimų. Prieš pradėdamas kitą temą mokytojas, remdamasis standartais, turi nuspręsti, ar visi moksleiviai, ar tik dalis jų pasiekė temos tikslus. Pastarasis požiūris verčia nustatyti būtinus tikslus ir esminį minimumą, kurį privalu pasiekti visiems, paliekant teisę geresniems mokiniams pasiekti žymiai daugiau .

2. Norminis vertinimas atliekamas lyginant mokinių rezultatus tarpusavyje. Norminis vertinimas sudaro sąlygas mokytojui išskirstyti (išranguoti) moksleivius pagal jų pasiekimų lygį. Atlikę užduotis, moksleiviai išrikiuojami į eilę pagal surinktus taškus: geriausiųjų grupė (pvz., 10% visų atlikusiųjų užduotis) gauna aukščiausią įvertinimą, šiek tiek prasčiau atlikusiųjų užduotį grupė (taip pat apie 10%) gauna žemesnį vertinimą ir t.t. (pvz., valstybinio egzamino vertinimas yra norminis).

Kalbant apie vertinimo metodus ir procedūras, jų taip pat yra įvairių. Pavyzdžiui, pradinėse mokyklose laikytini mokinių vertinimo aplankai, vertinimo aprašai, mokinių pasiekimų vertinimo knygelės ir pan.

Vertinimo rezultatas yra įvertinimas. Įvertinimu mes kam nors priskiriame vienokią ar kitokią vertę. Įvertindami nustatome, ar mokinys gerai išmokęs tai, ko iš jo buvo reikalaujama. Įvertinimas parodo, ar mokiniui yra rekomenduotinas sudėtingesnis mokymas, ar klasės pažangumas yra žemas, ar mokykla yra pasiekusi gerų rezultatų (Gage, Berliner, 1994).

Vienas iš vertinimo rezultatų yra pažymys. Parašyti pažymį daugeliui mokytojų yra viena sunkiausių užduočių, tačiau formalus įvertinimas yra būtina mokymo dalis. Pažymiai padeda nustatyti mokinio silpnąsias ir stipriąsias vietas, teikia informaciją apie mokinio pažangą siekiant mokymo tikslų. Be to, tai informacijos šaltinis, kuriuo gali naudotis kiti mokytojai ir net darbdaviai, taip pat administracija. Pagal mokytojų pažymius ir pastabas yra duodami pagyrimai, skatinimai, paskiriama į aukštesnę ar žemesnę klasę ir kitais būdais atliekama atranka, rūšiuojama. Kartais pažymiu norima tiesiog paskatinti mokinį labiau stengtis. Be abejo, kartais pažymiai gali kelti stresą, nerimą, nepaisant to, jie yra daug kam reikalingi ir atlieka daug funkcijų (Gage, Berliner, 1994).

Vertinimas yra pagrindinė ir viena iš sudėtingiausių ugdymo grandžių. Todėl būtina ieškoti kuo įvairesnių vertinimo būdų. Svarbu, kad vertinimas duotų naudos mokiniui, keltų jo motyvaciją, susidomėjimą, norą mokytis. Reikia labai gerai pažinti kiekvieną mokinį, kad suteiktum jam veiksmingą grįžtamąjį ryšį. Dar labai svarbu vertinant nepadaryti žalos mokiniui. Ypač tai aktualu ir svarbu tampa baigiamųjų egzaminų metu. Lietuvoje, pagal Švietimo įstatymą vidurinis išsilavinimas įgyjamas baigus vidurinio ugdymo programą ir išlaikius brandos egzaminus. Tačiau, jau dešimtoje klasėje yra vykdomas pasiekimų patikrinimas, nors jis neprivalomas, dauguma dešimtokų jame dalyvauja. Tai tarsi repeticija prieš abitūros egzaminus. Šiame darbe tiriamaisiais pasirinkome būtent dešimtų klasių mokinius, kadangi jų laukia pirmasis visuotinis pasiekimų patikrinimas, situacija, kuri kelia nemažai nerimo ir baimės.