Imanuelio Kanto filosofija ir etika

Imanuelis Kantas ( vok. Immanuel Kant)- lietuvių kilmės Prūsijos filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas. Gimė 1724 m. balandžio 22d. Karaliaučiuje, mirė 1804 vasario 12d. Imanuelis buvo silpnos sveikatos, tačiau jo motina stengėsi kiek įmanydama išugdyti sūnaus tiek fizinę, tiek gerovinę sveikatą, sužadinti jo smalsumą ir vaizduotę. „Niekada neužmiršiu savo motinos. Ji išpuoselėjo manyje pirmuosius gėrio daigus, atvėrė mano širdį gamtos įspūdžiams, ji sužadino ir išplėtė mano vaizdinius, ir jos pamokymai nuolat darė išganingą poveikį mano gyvenimui“.

I.Kanto etinėms idėjoms vystytis įtakos turėjo tokie filosofai , kaip D.Hume, T.T.Morre, T.Hobbes. Kanto etika atsisako teocentristinio pasaulio aiškinimo ( t.y. jo etikoje ne viskas yra grindžiama Dievo sąvoka), tačiau jis tikėjimo Dievu neatsisako. Priešingai, Kantas teigė, kad Dievo pojūčiais suvokti ar įrodyti negalima, tačiau negalima paneigti jo buvimo. Tikėti Dievu yra būtina, nes be tikėjimo neįmanoma suderinti dorovinių reikalavimų su blogiu, trumpai tariant tikėjimas padeda žmogui atskirti kas yra bloga, o kas gera.

Kanto filosofija yra labai žmogiška. Jam žmogaus problema yra pagrindinė, todėl mąstydamas apie būties ir sąmonės dėsnius , jis turėjo vieną tikslą- kad žmogus taptų žmogiškesnis, kad geriau gyventų ( ne materiala prasme), kad jam mažiausiai rūpėtų kažkokios utopijos ir iliuzijos. Taigi Kantui pagrinde rūpėjo tos problemos, su kuriomis žmogus nuolat susiduria, sprendimo būdas. Kurdamas moralės teoriją, jis turėjo nustatyti dorovinio elgesio objektą ir moralumo kriterijus. I.Kantas nesutiko su tokia dorovės samprata, kuri laimę laikė didžiausia vertybe ir moralumo kriterijumi, ir teigė , kad laimė negali būti moralumo kriterijumi. Todėl visos Kanto etikos objektas yra ne pati laimė, o būdas kaip žmogui tapti vertu laimės.