Socioedukacinio darbo su šeima metodai

Šeima – tai bene svarbiausia vaikų ugdymo institucija. Būtent šeimoje, o ne mokymo įstaigoje pradedamas vaiko ugdymas. Šeimoje perduodamos ir ugdomos svarbiausios vertybės, kurias vėliau ugdyti padeda ir pedagogai. Šiuolaikinėje visuomenėje šeimos struktūra tapo itin sudėtinga, dažnai nevienalytė. Be to, keičiasi požiūris į šeimą ir jos funkcijas, tačiau būtent šeima individo vertybinių orientacijų skalėje dažniausiai užima pirmąją arba vieną pirmųjų vietų.

Šeimos narius jungia ne tik giminystės ryšiai, socialiniai vaidmenys, bet ir įsipareigojimai, praeitis, ateitis, bendri tikslai, siekiai. Jei vienas šeimos narys susiduria su problemomis, neišvengiamai įtraukiami ir kiti nariai, kadangi šeimos aplinkoje problemos sprendžiamos efektyviausiai (išskyrus atvejus, kai problemos kyla būtent dėl šeimos narių nesutarimų ar įvairių socialinių, ekonominių ar kt. problemų). Dirbant socioedukacinį darbą su šeima – šeimos nariai tampa pirminiu informacijos šaltiniu ir objektu, kuris padeda šeimos konsultantui ne tik nustatyti ir įvertinti, bet ir spręsti visos šeimos problemas.

Dėl vis spartėjančio gyvenimo tempo, besirūpindami materialine šeimos gerove, tėvai neretai pamiršta, kad vaikams ne itin rūpi jų uždirbami pinigai ar karjera. Kai vaikams trūksta tėvų dėmesio, jie jaučiasi užmiršti, nereikalingi, pasitaiko, kad nesugeba tinkamai įveikti tam tikros žmogaus raidos stadijos ir įgyja kompleksų, kurie gali daryti įtaką įvairiais gyvenimo periodais. Dėl dėmesio trūkumo, nepriežiūros ankstyvajame amžiuje, paauglystės laikotarpiu vaikai pradeda maištauti, nebegerbti tėvų, silpnėja šeimos narių ryšiai, tarpusavio santykiai, nukenčia vaikų ugdymas bei atsiranda naujų įvairaus pobūdžio problemų, kurių šeimos nariai nepajėgia savarankiškai išspręsti, reikalinga tam tikra specialisto pagalba. Tokios problemos kyla, kadangi sutuoktiniai dažnai nebesugeba persio­rientuoti iš darbo atmosferos į šeimos aplinką, jie pradeda atitolti vienas nuo kito, susvetimėti. Tėvai nebežino ką veikia jų vaikai, o vaikai praradę ryšį su tėvais, lieka vieni su savo problemomis. Tokiose šeimose didėja psichologinė įtampa, kyla nesutarimai, konfliktai. Šeimos nariai nutolsta vieni nuo kitų, rečiau reiškiama pagarba, užuojauta, švelnumas, santykiai darosi paviršutiniški, dažnai dėl šios priežasties suprastėja vaikų mokymosi pasiekimai, drausmingumas, atsiranda įvairių elgesio problemų.

Remiantis LR Statistikos departamento duomenimis, keičiasi ir demografinė padėtis: santuokų skaičius mažėja (2008 metais įregistruotos 24 063 santuokos, o 2012 metais – 20 660), o ištuokų skaičius išlieka stabilus (2008 metais įvyko 10 317 ištuokų, 2012 metais – 10 399). Galima pastebėti, kad dėl šios priežasties daugėja vaikų, augančių ne pilnoje šeimoje. Mažėja gimstamumas (2008 metais gimė 31 536 vaikai, o 2012 metais – 30 459), auga vaikų, gimusių ne santuokoje, skaičius (2008 metais ne santuokoje gimė 8374 vaikai, o 2012 metais - 8778 vaikai). Prognozuojama, kad tokio pobūdžio problemos ateityje turės įtakos sėkmingam visuomenės funkcionavimui, kultūrai ir valstybingumui.

Šiuolaikinėje visuomenėje retai yra išlaikomos tradicinės šeimos vertybės, nusistovėjęs bendravimo stilius, tam tikros, šeimoms būdingos elgesio normos. Jaunimas pradeda vis labiau atitolti nuo savo šeimų, pastebimas susvetimėjimas, bendraujant su tėvais ir kitais artimaisiais. Dirbant socioedukacinį darbą, šeimą įtraukti į procesą nėra lengva, kadangi tėvai dažnai nusišalina nuo vaikų ugdymo proceso, vyrauja nuomonė, kad visas vaikui kylančias ir su vaiku susijusias problemas turi spręsti mokykla. Šie duomenys ir jų rodomos šeimos vertybių smukimo tendencijos pabrėžia nagrinėjamos temos aktualumą.

Tyrimo tikslas: išanalizuoti socioedukacinio darbo su šeima metodus

Tyrimo uždaviniai:

1. Aptarti socioedukacinio darbo su šeima sampratą.
2. Aprašyti socioedukacinio darbo su šeima metodus.

Tyrimo metodai:

• Mokslinės literatūros analizė.
• Statistinių duomenų analizė.