Baroko analizė

Barocco (it.) – keistas, įmantrus.
Menui būdingas ypatingas puošnumas, formų sudėtingumas; įmantrus priešybės derinimas, gili būties potekstė. Rašytojai stengiasi nustebinti, suteikdami žodžiams netikėtą prasmę, kurdami mįslingas metaforas.
Žmogų dažnai kamuoja neviltis, nežinia, mirties baimė. Susitaikymą su likimu, savo bejėgiškumo supratimą lydi nuostaba dėl pasaulio paslaptingumo ir begalybės. Simboliai ir natūralumas, sudėtingos metaforos, groteskos, alegorijos, fantastika, emblemiškumas.
Barokas: meno kryptis, XVII a. - XVIII a. I pusėje plitusi Europoje ir Lotynų Amerikoje. Siauresniąją prasme barokas vadinamas šio laikotarpio architektūros ir dailės stilius. Pradėjo formuotis XVI a. pab. Italijoje (keitė vėlyvąjį renesansą ir manierizmą), XVII a. paplito daugumoje Europos šalių. XVIII a. I pusėje kai kurias vėlyvojo baroko tradicijas tęsė rokokas. Baroko atsiradimą paskatino kontrreformacija. Barokas išreiškė absoliutizmo laikotarpio feodalinės visuomenės pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, socialinio gyvenimo ir visuomeninės sąmonės formų prieštaravimus. Jį veikė ir antifeodalinis valstiečių judėjimas, buržuazinės revoliucijos, teikusios barokui demokratiškumo, maištingumo. Baroko raidą ypač skatino monarchai, stambieji feodalai ir kiti kontrreformacijos šalininkai. Baroko kūriniuose asketiškumas derinamas su hedoniškumu, rafinuotumas su grubumu, abstrakti simbolika su natūralistiniu detalių tvarkymu. Baroko kūriniai didingi, prabangūs, dinamiški. Baroko mene darniai susijo architektūra, dailė ir kai kurios kitos meno šakos.
Kiekvienos kultūros lobyne svarbią vietą užima architektūros menas. Į architektūrą įprasta žiūrėti kaip į visų meno šakų sintezę, kur darniai susijungia ir skulptūra, ir monumentalioji tapyba, ir taikomoji dailė (keramika, tekstilė, baldai).
Visai pagrįstai architektūra vadinama “menų motina”, tačiau niekas iš architektų nesugebėjo jos esmės taip aiškiai apibrėžti, kaip tai padarė genialusis rusų rašytojas N. Gogolis, pavadinęs šią meno rūšį “akmeniniu pasaulio metraščiu”. Taip jis nusakė architektūros ilgaamžiškumą bei įvairiapusiškumą, jos svarbą kiekvienos tautos kultūrai pažinti.