Barbora Radvilaitė

Kiekviena tauta turi savąsias legendas ir didvyrius, iš kurių kartų kartos semiasi išminties, ryžto, narsos, galybės. Nenuostabu, jog ir lietuvių tauta, nuo amžių garsėjanti kaip karinga ir nuožmi, taip pat atminty išsaugojo ne vieną garsų vardą karžygio, vedusio tautos sūnus į pergalę. Nieko nuostabaus, jog Lietuvos, kaip ir pasaulio, istorijoje moters dominavimas politikoje – retas reiškinys, tad ir šaltiniuose jų veikimas minimas prabėgomis. Tačiau viena jų sugebėjo įrašyti savo vardą istorijoje didžiosiomis raidėmis, tai – Barbora Radvilaitė, kurios asmenybė net ir prabėgus keliems šimtmečiams kelia daugybę klausimų. Šiai moteriai dėmesio skiriama ir „Būtovės slėpinių“ (1993-2004m.) ciklo laidose, kuriose prof. A. Bumblauskas ir prof. habil. dr. E. Gudavičius bando atsakyti į esminius klausimus – ar Barboros Radvilaitės meninis įvaizdis nėra istorijos iškraipymas? Kuo ypatinga buvo Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorija? Prof. A. Bumblauskas kelia ir dar vieną rūpimą klausimą – ar nuo šios meilės galima pradėti naują periodizaciją? Pasitelkdama laidą kaip šaltinį bandysiu apibendrinti atsakymus ir juos apsvarstyti.

Taigi šią meilės istoriją galima vertinti įvairiai – galima smerkti Barborą Radvilaitę, nesugebėjusią pasinaudoti savo padėtimi LDK išsaugojimui, galima peikti ir tingų, savo gabumų neišnaudojusį Žygimantą Augustą. Galima lengvai paneigti visus postringavimus apie jausmus, kurių nei tada mūsų protėviai nemokėjo, nei dabar mes nemokame kritiškai įvertinti. Kita vertus, negalima nesižavėti. Negalima nesutikti, kad tuo laiku ši meilė buvo naujos šeimos sampratos formavimosi pradžia. O ir žvalgytis į užsienio kūrėjų sukurtas legendas neverta – mes turime savo protėvių palikimą.