Vincento van Gogh'o kūrinių analizė

XX amžiuje istorinių katastrofų akivaizdoje atsidūręs žmogus patiria dvasinę krizę - ima abejoti gyvenimo prasmingumu. Iliuzijų griūtis, nerami istorinė aplinka, tragizmo pojūtis tampa dirva, iš kurios išauga egzistencializmas, siekęs paaiškinti žmogaus buvimą. Čia iškyla centrinės figūros XX amžiaus filosofijoje - Martino Heideggerio - fenomenas. Visą gyvenimą šis filosofas mąstė būtį, siekė aprėpti būties erdvę, svarstydamas buvinių - viso, kas yra, esmę, ir tai lėmė jo mąstymo kelią. Verta pažymėti, kad tradicinė metafizika čia atmetama, susitelkiama ties tikrosios būties suvokimu. Filosofą stebina, kodėl kažkas yra vietoj to, kad galėtų nebūti nieko. Ši nuostaba yra jam būdingo autentiško mąstymo pagrindas. Esminga tai, kad išskirtinę vietą šiuose svarstymuose užima menas ir jo prigimtis, leidę Heideggeriui prasiskverbti iki būties tiesos.

Šiuo atveju tokiems aiškinimams ypač pasitarnavo vieno žymiausių postimpresionistų, tapytojo Vincento van Gogh‘o kūryba, kuri ir bus šio darbo objektas. Pasitelkdama daugiausia M. Heideggerio, taip pat H. G. Gadamerio ir kitų filosofų apmąstymus apie meną, analizuosiu šio ypatingo dailininko, gebėjusio iškelti daiktus virš melagingos regimybės, kūrybą.

Svarstydama Van Gogh‘o kūrybos savitumą remsiuosi Heideggerio logika, sutelksiu dėmesį į esminius, traktate „Meno kūrinio ištaka“ labiausiai akcentuojamus dalykus. Pirmasis žingsnis – atskleisti Van Gogh‘o paveikslams ir apskritai meno kūriniams būdingą daiktiškumą, remiantis trilype perskyra tarp gryno daikto, reikmens ir meno kūrinio. Tolesnė Van Gogh‘o drobių analizė bus parermta savitų pasaulio ir žemės sąvokų, kurias Heideggeris naudoja savo teorijoje, aiškinimu. Galiausiai pereisiu prie tiesos sampratos meno kūrinyje bei tiesos vyksmo Van Gogh‘o paveiksluose. Visa tai leis priartėti prie didžiojo tapytojo kūrybino pasaulio ir bent šiek tiek prisiliesti prie to, ką vadiname tikruoju, autentišku menu.