Eutanazija ir organų donorystė: vertybių (ne)buvimas

Šiuolaikinėje visuomenėje kyla didžiulės diskusijos dėl eutanazijos ir organų transplantacijos. Yra daugybė argumentuotų straipsnių, kuriuose galima atrasti tiek teigiamų, tiek neigiamų aspektų apie šiuos du dalykus.
Jau ilgą laiką vyksta ginčytinos diskusijos dėl eutanazijos legalizavimo. Kai kurios valstybės jau seniai įteisino ją ir praktikuoja. Tai Belgija, Olandija, Liuksemburgas, Australija, Šveicarija, JAV Oregono valstija ir Tailandas. Vis dėlto daugelis pasaulio valstybių yra griežtos nuomonės, kad jos nevertėtų legalizuoti. Kyla klausimas, kokį poveikį sukelia eutanazija, kad jos atsisakoma beveik visame pasaulyje? Pasak prancūzų filosofo Eri¬ko Four¬ne¬ret: “ žmogus mano, kad jo nelaimė susijusi su tuo, kad jis gyvena, jis mąsto apie tai, kad tik nebūtis gali išspręsti problemą”. Jis mano, kad svar-biau¬sias da¬ly¬kas ieš¬kant kon¬kre¬čios si¬tua¬ci¬jos spren¬di¬mo - tai po¬kal¬bis su ser¬gan¬čiu žmo¬gumi ir patarimai, kurie daugeliu atveju pakeičia to žmogaus nuomonę ir jis atsisako eutanazijos. Etikos požiūriu, eutanazija yra moralinis blogis. A. Narbekovas mano, kad eutanazijai įsitvirtinti kai kuriose šalyse padėjo tai, kad dabar yra labai pakitusios žmonių, tuo tarpu ir kai kurių gydytojų, moralinės vertybės, ekonominiai bei kiti dalykai tapo svarbesni. Žiūrint į eutanaziją iš gydytojo pozicijos, tai psichologiškai be galo sunkus žingsnis, kurio prašo vis daugiau ligonių. Vis dėlto, daugelis gydytojų nelinkę atlikti eutanazijos, todėl net ir tose šalyse, kur tai yra įteisinta, sunku atrasti gydytoją ir kitus personalo darbuotojus, kurie tam ryžtųsi.
Organų transplantacija pradėta taikyti ne taip ir seniai, tačiau dažnai ji susilaukia puikių rezultatų ir žmonės su transplantuotais organais išgyvena gana ilgą laiką. Tačiau visame pasaulyje yra didelis trūkumas organų, kuriuos galima būtų transplantuoti. Yra daugybė žmonių, laukiančių savo donoro. Vieniems tenka laukti kelis mėnesius, kitiems kelis metus ar ilgiau. Daugelis filosofų teigia, kad žmogus susideda iš kūno ir sielos. Kūnui mirus, siela išlieka, todėl gali būti įžedžiama, kentėti. Į organų transplantaciją žiūrint iš etinės pusės, gyvo žmogaus donorystė pagrindžiama meilės artimui principu arba to paties žmogaus sveikatos naudai. Kai organai imamai iš mirusiojo, etikos sergėtojai prieštarauja dėl tam tikrų dabartinių nusistovėjusių smegenų mirties ribų, nuo kada galima daryti organų transplantacijas. Vis dėlto gydytojai organų donorystėje įžvelgia teigiamus dalykus, nes tai gali išgelbėti daugelių žmonių gyvybes, duoti antrą šansą gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Iš vieno donoro organų galima išgelbėti ne vieną žmogų.


Darbo tikslas: išanalizuoti, kokį neigiamą poveikį gali sukelti eutanazija ir organų donorystė, kokios vertybės yra nuvertinamos;

Darbo uždaviniai:

1. Išsiaiškinti eutanazijos ir organų donorystės svarbiausius kriterijus;
2. Panagrinėti eutanazijos neigiamą poveikį ir vertybių nebuvimą;
3. Aptarti organų donorystės žalą donorui;