Riterių ordinų susikūrimas

Nuo pat krikščionybės įsigalėjimo, tiksliau 392 m., kai Romos imperijos imperatorius Teodosijus I didysis paskelbė krikščionybę valstybine religija ir pradėjo persekioti pagonis, krikščionybė keitėsi, keitėsi ir pati Bažnyčia, ir jos požiūris į aplinką. Įvykus kardinaliems pokyčiams krikščioniškų misijų doktrinoje, XI-XII amžiuje gimė prievartinio krikšto ir kryžiaus žygių idėja. Viso to tikslas buvo krikščionių ekspansija į kitatikių ir pagonių kraštus, patys pirmieji kryžiaus žygiai prisidengė pagalbos Rytų krikščionims kovoje su musulmonais bei Šventosios Žemės išvadavimo tikslais. Prabėgant metams po pirmojo kryžiaus žygio pabaigos, kuris vyko 1096-1099 m., dalis riterių sugrįžo atgal į Europą, o Palestinoje liko tik keletas tūkstančių karių. Palestinos regionas pasirodė nesaugus, todėl saugumo vardan regione buvo sudaryti vienuolių riterių ordinai. Galima sakyti, kad jų įkūrimas buvo pirmųjų kryžiaus žygių padarinis. Nors nemažą dalį riterių sudarė vienuoliai, bet paprasti kariai taip pat masyviai jungėsi į vienuolių riterių ordinus. Patys ordinai privalėjo paklusti popiežiui, jie buvo visiškai priklausomi nuo jo, nors ordinui vadovavo magistras. Taigi ilgai netrukus, 1119 m. Palestinos regione įsikūrė tamplierių ordinas (pranc. temple – „šventykla“), jį įkūrė prancūzai. Greitai po to, susikūrė ir italų ordinas – joanitai (kitaip hospitalieriai). Pirminė joanitų funkcija buvo aptarnauti ligonines. Taigi tuo metu, tai buvo du stipriausi krikščionių ordinai rytuose. Kiek vėliau, 1190 m. galiausiai susikūrė vokiečių ordinas – teutonai. Tačiau XIII a. prasidėjus kryžiaus žygiams prieš baltus, jis Palestinoje neužsibuvo ir XIII a. pr. persimetė į Pabaltijį kovoti su pagonimis baltais.

Šio darbo tikslas yra pažvelgti į prielaidas lėmusias riterių ordinų susikūrimą Šventojoje Žemėje, patį riterių ordinų iškilimą, jų kūrimosi procesą bei sunkumus, iškilusius bandant įsitvirtinti.