Tamplierių riterių ordinas

Viduramžių visuomenėje buvo trys pagrindinės grupės: besimeldžiantieji, dirbantieji ir kariaujantieji. Riterijos karinis-aristokratinis luomas susiformavo XI amžiuje Vakarų Europoje. „Riteriai – tai įvairaus rango feodalai (nuo karalių ir hercogų iki neturtingų riterių), sudarantys privilegijuotą kastą.“[1] Bendrosiose taisyklėse buvo nurodyta, kaip riteriai turėjo būti auklėjami, kaip gyventi ir ginti savo garbę, nepasiduoti jokioje kovoje. XI amžiuje šias taisykles į savo rankas perėmė Bažnyčia.

Tuo laikotarpiu Palestina pateko į turkų seldžiukų valdžią. Nuo seno iš tolimų kraštų į Šventąsias vietas keliavę maldininkai neapsikentė musulmonų šeimininkavimu, todėl pasiryžo išvaduoti Jeruzalės miestą su Kristaus kapu. „Vakarų krikščionių visuomenėj tikybinis jausmas buvo gyviausias, o riterių sąmonėj – subrendo šventojo karo su netikėliais mintis.“[2] Riteriai turėjo padėti Bažnyčiai sukurti krikščionišką visuomenę. „Su karais Bažnyčia taikstėsi, laikydama teisėtais tik teisingus karus. Bažnyčia stengėsi tik sukilninti karį-riterį, skatindama žmogiškiau žiūrėti į artimą, stengėsi daryti jį Bažnyčios, krikščionybės globėju, užtarėju kovojant su pagonimis ir musulmonais.“[3] Bet praktinė ordinų veikla ir gyvenimo būdas toli gražu neatitiko vienuolių idealų. Žinoma, būta ir kitų kryžiaus žygių priežasčių (noras pamatyti svetimus kraštus; prisigrobti turtų; kai kurių miestų prekybiniai interesai; daugelis tikėjo, jog dalyvavimas šventame kare išpirks nuodėmes ir pan.).

Vienuolių ordinai, kurių pagrindinė užduotis buvo tikėjimo platinimas, pradėjo kurtis dar VI amžiuje. Tačiau piligrimams vis labiau kenčiant nuo musulmonų antpuolių, ėmė kurtis vienuolių karinės organizacijos – riterių ordinai.

„Jeruzalės karalijai ginti Palestinoje įsikūrė trys riterių-vienuolių kareivių ordenai: joanitų, templierų ir vokiečių. Jų nariai laikė vienuolijų įstatus; darė, kaip visi vienuoliai, apžadus paklusnybės, skaistybės ir neturto; be to, užsidėdavo jie dar pareigą kariauti ir ginti Šventąją Žemę nuo netikinčiųjų.“[1]

[1] J. Totoraitis, Vidurinių amžių istorija, 1926 m., Marijampolė, 151 p

[1] M. Jakovuk, Riterių etosas ir idealas, 1999 m., Vilnius, 4 p

[2] V. Zakševskis, Vidurinių amžių istorija, 1919 m., Vilnius, 70 p

[3] M. Jakovuk, Riterių etosas ir idealas, 1999 m., Vilnius, 5 p