Romantizmo epocha muzikoje

Romantizmas – meno ir visuomenės minties kryptis, susiklosčiusi XVIII a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Vienais atvejais Romantizmas buvo susijęs su visuomenės politiniais judėjimais prieš senąjį dvarininkišką feodalinę kultūrą, kitais atvejais – prieš naujosios buržuazijos civilizacijos principus. Jis atspindėjo asmenybės galios suvokimą, kartu reiškė nusivylimą švietėjų racionalizmu. Romantikai smerkė besiformuojančias buržuazijos visuomenės utilitarizmą, kėlė neribotos individo laisvės, tobulybės, nepriklausomybės idealus. Romantizmo krypties estetikoje labiausiai akivaizdūs Romantizmo, kaip meninio vaizdavimo tipo, pagrindinis principai – tikrovės perkūrimas (panašumo į tikrovę priešybė), vaizduojamų objektų nepaprastumas, paslaptingumas, autorių idealų įkūnijimas, idėjinis gyvenimo pertvarkymo patosas, fantastika, sąlygiškumas. Romantizmo krypties estetika rėmėsi subjektyviuoju idealizmu, klostėsi kaip priešprieša klasicizmo estetikai. Muzika sukurta romantizmo epochoje, glaudžiai susijusi su epochos pasaulėžiūra bei kitomis minėto laikotarpio meno šakomis ir filosofija. Romantinei muzikai būdinga pakilus jausmingumas, fantazijos polėkiai; iškeliama spalva kaip svarbi išraiškos priemonė, formų srityje – siekiama laisvės, individualių sprendimų. Romantikai iškėlė išsilaisvinusio žmogaus asmenybės vertę, atskleidė maištingą žmogaus jausmų pasaulį. Šalia svajingų, švelnių, lyrinių muzikinių paveikslų (Šuberto, Šumano dainos, pjesės), atsiranda nerimo, demonų ir baimės (Verdi, Pučini operos, Berliozo „Fantastinė simfonija“). Daugeliui romantikų ypač artima gamtos tema (Šuberto „Girių karalius“, „Forelės“, Smetanos „Vltava“, Berliozo „Fantastinės simfonijos“ III d. ir pan.) orkestruotės meną „Traktatas apie modernią instrumentuotę ir orkestruotę“. XIX a. instrumentų dievaitis – fortepijonas. Patobulinta jo konstrukcija leido išgauti daugiau garso bei dinaminių spalvų (dėl papildomo pedalo), dainingai (kantileniškai) atlikti melodines linijas. Romantikų fortepijoninėje muzikoje karaliauja melodija, apipinta homofonine faktūra su mėgstamais polifoniniais pobalsiais. Labai svarbi harmonija.Palyginti su klasikiniu akordu. romantikai leido sau laisvesnę akordo sandarą, todėl disonansas pamažu tampa svarbia išraiškos priemone. Neapsiribojama vien mažoro ar minoro garsaeiliu, naudojama chromatinė harmonija. XIX a. parašoma labai daug programinės instrumentinės muzikos.