Psichosocialinės savižudybių priežastys Lietuvoje ir Rusijoje

,,Žodis ,,savižudybė‘‘ mūsų šnekose toks dažnas,jog galima pamanyti, kad jo prasmė kiekvienam yra aiški ir nėra reikalo imtis jį apibrėžti.‘‘ (Durkheim E.2002:5) Savižudybės egzistavo visais laikais, nuo pat žmonijos istorijos pradžios, tačiau bėgant amžiams visuomenės požiūris į ją kito. Iki XVIIIa. Savižudybė buvo siejama su melancholija ir visuomenė tokį poelgį iš dalies toleravo, o XIXa. Savižudybė pradėta laikyti pamišimo požymiu. XX a. Savižudybė įvardyta nukrypimu nuo normalios psichikos būklės. (Radavičius L. 2007:34) ,, Šiuo metu savižudybė vertinama kaip labai sudėtingas fenomenas, priklausantis nuo psichologinių, biologinių ir socialinių veiksnių.‘‘ ( Pečkaitis J., Radavičius L. 2004 :56) Dabar savižudybė yra viena iš svarbiausių pasaulio visuomenės sveikatos problemų, daugelyje šalių ji yra reikšminga mirties priežastis. Didžiausiu savižudžių skaičiumi pasižymi Baltijos šalys bei kitos buvusios Sovietų Sąjungos valstybės. Šias šalis jungia panaši istorinė ir politinė patirtis. Tačiau kai kurios panašią patirtį išgyvenusios šalys vis dėlto sugebėjo savižudybių protrūkio išvengti arba jį suvaldyti. Pasak specialistų istorinė patirtis ar religijos reikšmė turi didelę įtaką savižudybių skaičiui, tačiau pagrindinės priežastys slypi socialinėje ir psichosocialinėje sferoje: tai - socialinių ryšių praradimas, depresija, frustracija[1] , alkoholizmas, nedarbas, perspektyvų praradimas ir tt. (Орлова И.Б.1998 :69) ).