Romų bendruomenė Lietuvoje

Integracija į visuomenę yra sudėtingas procesas, reikalaujantis abiejų pusių – tiek priimančios, tiek besiintegruojančios bendruomenės – pastangų. Reikšminga tai, kokį pavyzdį parodo pirmieji pedagogai, su kuriais susipažįsta tautinių mažumų atstovų vaikai. Galima įžvelgti dilemą: vaikai gali būti kitokie ir būtina atkreipti dėmesį į specifinius jų poreikius. Antra vertus, išskirtinumo pabrėžimas gali tapti konfliktinės situacijos pagrindu ar diskriminacijos užuomazga.

Lietuvos ir visoje Europoje nerimą kelia šiuo metu didžiausia diaspora – romų bendruomenė. Tai tauta, išlaikiusi archajiškas tradicijas ir nesistengianti asimiliuotis, todėl dedamos pastangos situacijai pakeisti. Atstumas gerokai sumažėja, kai mokyklose pasirodo romų vaikai – tai gali tapti tikru iššūkiu tėvams, patiems vaikams, jų bendramoksliams ir, be abejo, pedagogams.

Šiame darbe didžiausias dėmesys tenka būtent romų, kaip kitataučių, bendruomenei ir jos integracijos klausimams bei pedagogų galimybei juos tinkamai paruošti gyvenimui dominuojančios tautos gretose.