Ingos Ivanauskaitės romano ,,Miegančių drugelių tvirtovė" matematinės lingvistikos analizė

Norėdama atlikti šį matematinės lingvistikos savarankišką namų darbą, pirmiausia pasirinkau knygą, kurią norėčiau išanalizuoti. Tuomet, naudodamasi kompiuterinių programų pagalba (Antconc, 7), apskaičiavau knygoje esančių dominančių kiekį, nustačiau jų semantinius laukus bei apskaičiavau knygos kalbos balastą ir pasikartojančių žodžių dažnumą. Visus gautus rezultatus perteikiau įvairiose lentelėse bei diagramose.

Analizei pasirinkau Lietuvos prozininkės, eseistės, poetės, dramaturgės, dailininkės Jurgos Ivanauskaitės romaną Miegančių drugelių tvirtovė.

Jurga Ivanauskaitė – prozininkė, eseistė, dramaturgė, poetė, dailininkė, fotografė. Ji populiariausia šiuolaikinė lietuvių rašytoja, atspindinti „aukštosios“ ir populiariosios kultūrų suartėjimą. 1980 m. baigė M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, 1985 m. – grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Debiutavo eilėraščiais, bet išgarsėjo kaip novelistė (1985 m. išėjo pirmoji novelių knyga „Pakalnučių metai“), vėliau perėjo prie romanų. Kūrybinį kelią rašytoja pradėjo kaip „viskuo nusivylusių“ jaunuolių pasaulėjautos ir gyvenimo būdo reiškėja. Apsakymų ir romanų idėjos buvo artimos bytnikų ir hipių judėjimams, vėliau kūrybiniai impulsai ateidavo iš feminizmo, krikščionybės, dar vėliau – iš budizmo. Kūrybai būdingas metafizinis ilgesys ir aistringa dievoieška, kuri neatsiejama nuo meilės siekimo ir sudėtingų vyro – moters santykių įtampos. Garsiausiame romane „Ragana ir lietus“ (1993) mitologinės, istorinės ir dabarties laiko paralelės išryškina svarbiausias egzistencines situacijas – moteris per meilę ieško savo vietos pasaulyje. 1994 m. J. Ivanauskaitė pirmą kartą išvyko į Indiją, Dharamsaloje studijavo Tibeto budizmą. Išvykdama pareiškė neberašysianti grožinės literatūros kaip nesuderinamos su budistine praktika. Vis dėlto kelionių įspūdžiai ir nauja dvasinė patirtis buvo įprasminta kultūrologinės eseistikos trilogijoje, kuri laikomą J. Ivanauskaitės kūrybos viršūne (viena iš jų Miegančių drugelių tvirtovė). 2005 m. apdovanota Nacionaline premija už atvirumą pasauliui ir kultūrinei įvairovei knygoje „Tibeto mandala“ bei kintančių vertybių pojūtį romanuose. „J. Ivanauskaitė vadinama labiausiai provokuojančia lietuvių rašytoja, tačiau jos novacijos nėra savitikslės, o pagimdytos skausmingos reakcijos į socialinio gyvenimo skurdumą ir egzistencinį beviltiškumą“ (Loreta Mačianskaitė).

2005 metais išleistoje knygoje Miegančių drugelių tvirtovė susipina trys siužetinės linijos: prekyba moterimis, amžiaus vidurio krizė ir Apokalipsė. Visų pirma, romanas atsiveria kaip dvasinės apokalipsės vyksmas – cunamiai, uraganai, potvyniai, taifūnai byloja apie žmogaus dvasios reljefo naikinimą. Mirties baimė ir skepsis yra pagrindiniai šios knygos veikėjai ir pagrindinių siužeto linijų formuotojai. Amžiaus krizė – baisesnė šmėkla nei prostitucija. Prekyba moterimis neretai atrodo besanti kaip šalutinė romano grandis, pasitelkta bene tam, kad romanas nebūtų apkaltintas egocentrizmu. Romano ironija – žiauroka, bet ne visada tikslinga ir reikalinga, o kai kur prasilenkianti su estetiniu skoniu. Siužetas ir kai kurie tipažai „sukalti“ profesionaliai, bet savarankiškas tipažų (kad ir prostitučių ar Monikos vyro mikrochirurgo) veikimas jame apribotas, jiems nesuteikiama raiškos laisvė ir kitokio matymo galimybė. Tūrio požiūriu, romanas – vienaplokštis. Vienabriaunis. Ir jeigu kartais tirštas vizualinių „efektų“ (prostitučių vaizdavimas) ir intensyvių pokalbių audinys sukuria laikiną autentiškumo įspūdį, visgi aišku, kad Kito jausenai, Kito požiūriui romane tiesiog nėra vietos. Nėra pasipriešinimo išmoktam ir ištreniruotam rašymui.

1. Ivanauskaitės moterys – didelės individualistės, išdidžios, išsiskiriančios iš minios, apsėstos amžino geismo ir nerimo, nepakenčiančios konkurencijos (sunku rašytojos prozoje rasti tokią pat stiprią ir individualią, bet Kitokią, alternatyvią moterį). Ir vis dėlto šių maištingų individualisčių žvilgsnis į pasaulį, į visuomeninę aplinką, jos struktūrą, socialinius santykius – nepaprastai maskuliniškas. Pradedant nuo moters kaip nuogo kūno, „mėsos“ įsivaizdavimo iki žmogaus kaip nuogos, taigi pasigailėtinos būtybės. Žmogaus nuogybė pagrindinei šio romano herojei – dvasinio pažeminimo galimybė, nors dar Pradžios knygoje Dievas ištarė Adomui: „Kas pasakė tau, kad tu nuogas?..“

Romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“ sukelia ir daug vidinių prieštaravimų. Jo „tezės“ šaukte šaukiasi „antitezių“. Su fatališka aistra pabrėžiamas destruktyvus savinaikos mechanizmas anaiptol neliudija, kad savinaika yra neišvengiama žmogaus egzistencijos būtinybė. Veikiau – savaimingas pasirinkimas, valios laisvės apraiška. Žmogaus nuogybė taip pat gali būti tyra, „pirmapradė“ – toks žinojimas suponuoja įsitikinimą, kad ji yra „pasigailėtina“, „nelaiminga“, žinojimas sukuria pažeminimo galimybę. Savinaika J. Ivanauskaitės romanuose beveik neturi alternatyvos – meilė juose taip pat yra savinaikos dalis. Niekio dalis.