Bronio Radzevičiaus romano ,,Priešaušrio vieškeliai" II dalies teksto formavimas: tekstologinė problema ir jos sprendimo keliai

Analizuojant Broniaus Radzevičiaus romano „Priešaušrio vieškeliai“ antrosios dalies leidimą, kyla viena iš pagrindinių tekstologinių problemų, susijusių su redaguotu autoriniu tekstu. Šiuo atveju ji atsiranda dėl to, jog mirus Broniui Radzevičiui jis dar nebuvo baigęs suredaguoti romano, (kad jis būtų tinkamas leidimui), todėl redaktoriaus darbo ėmėsi Juozas Aputis.[1] Kaip teigia Audinga Satkūnaitė, nenuginčijama yra tai, jog redaguotoji teksto versija gerokai skiriasi nuo originaliosios, tačiau ar Aputis kartu su redakcine komisija per daug norėjo pakeisti tekstą redaguodamas jį, lieka neaišku. Kitaip tariant, nežinia, „ ar redakcinei komisijai pavyko išlikti tokiai „atsargiai“, kokia ji sakėsi esanti“.[2] Kita vertus, neaišku ir tai, ar Radzevičiaus mašinraštyje esantis romanas yra geresnis nei Apučio suredaguotasis („ iš romano antrosios dalies autorinio mašinraščio buvo eliminuoti ištisi epizodai, pertvarkyta jų seka ir jungtys“[3]), todėl čia iškyla esminis ir labiausiai tekstologus dominantis klausimas – kurį romano variantą derėtų laikyti pagrindiniu – Broniaus Radzevičiaus nepabaigtąjį redaguoti ar redakcinės komisijos gerokai pakoreguotą?

[1] Satkūnaitė A. „Nuo skaitytojų nuslėptos aistros, arba tikrieji „Priešaušrio vieškeliai““, 2008

[2] Ten pat

[3] Ten pat

Visų pirma, A. Satkūnaitė straipsnyje „Nuo skaitytojų nuslėptos aistros, arba tikrieji „Priešaušrio vieškeliai““ pamini, kad daugelis literatūros kritikų žinojo apie tai, jog Radzevičiaus romanas yra koreguojamas, tačiau nemanė, jog tai paveiks kūrinio vertinimą.[4] Vis dėlto dabar, praėjus nemažai laiko, galima teigti, jog įvairūs romano teksto iškraipymai nulėmė ir literatūrologų požiūrį į kūrinį. Paprasčiau tariant, J. Apučio suredaguotas Radzevičiaus mašinraštis padarė įtaką „Priešaušrio vieškelių“ vertinimui. Kita vertus, žinant tai, jog Radzevičius rašė gana painiai, nesilaikydamas nuoseklumo, galima daryti prielaidą, jog daugybės abstrakčių ir pasikartojančių samprotavimų atsisakymas, kai kurių epizodų jungčių pertvarkymai buvo itin reikalingi tam, jog skaitytojas kuo geriau ir tikslingiau perprastų paties teksto esmę. Nepaisant to, derėtų atsižvelgti ir į tai, jog Radzevičius visuomet turėjo išskirtinį rašymo stilių, todėl dalinai galima teigti, jog ir šio kūrinio teksto nevientisumas yra skiriamasis jo kūrybos bruožas.

[4] Ten pat