Broniaus Radzevičiaus novelės „Naktį” analizė

Tik suvokus psichologinį bei estetinį lyrizmo sąvokos skirtumą, galime drąsiai pasinerti į lyrinių novelių pasaulį. Lyrizmą daugelis suvokia labai paviršutiniškai - kūryba, susijusi su emocingumu. Reikia nepamiršti, jog bet kokia proza tampa lyrine ne vien dėl nuoširdumo, intymumo, bet ir todėl, kad pasikeičia pasakojimo pobūdis. Proza yra lyrinė tuomet, kai įvykiai svarbūs ne patys savaime, o kaip žmogaus dvasinių būsenų raiškos būdai – svarbu ne tai, kaip vaizduojamas jausmų pasaulis ar reprodukuojama tikrovė, bet pats emocinis kūrėjo santykis su tikrove, su tuo, ką vaizduoja ir pats atsiveria kaip asmenybė. Lyrinis pasakojimas išsilaisvina iš priežastinių ryšių sistemos, kuri būdinga epikai, o estetinės lyrizmo kategorijos sąvoka rodo mums ne tik dvasinį susijaudinimą, ypatingą kūrėjo būseną, bet to kūrėjo sąveiką su visuomeninėmis istorinėmis sąlygomis, besireiškiančiomis per konkretaus laiko kūrinius, tiesiogiai paveiktus tų sąlygų. Kaip teigia Jūratė Sprindytė: „Lyrizmas gali reikštis ir realistinės, ir romanistinės, ir modernistinių stiliaus srovių pagrindu“[1]. Pasak jos, būtent stiliaus aspektas sukonkretina lyrinio pasakojimo suvokimą. Lyrinio stiliaus rašytojui rūpi ne atkurti tikrovės plastinį vaizdą, o ją interpretuoti, atvirai išreikšti savo poziciją, jausmus, į paviršių iškelti lyrinį įvykį – kuliminacinį tašką, kuris ir parodo pačią svarbiausią kūrėjo poziciją apie vieną ar kitą būties klausimą. Nors lyrizmas lietuviams gal būt savaimingas – iš dainų į lyrinę prozą perkeliama nemažai aspektų, tačiau visa tai slypi kur kas giliau, nes šeštajame dešimtmetyje kaip naujas reiškinys pastebėtas prozos lyrizmas ir deepizavimas buvo pagimdytas labai globalių dalykų. Po dviejų pasaulinių karų kilus žmogaus bejėgiškumo, gyvenimo, savijautos pasaulyje, draskomame prieštaravimų, ėmėsi atgyti subjektyvi žmogaus sąmonė ir veikiant XX amžiaus filosofinėms bei estetinėms jėgoms, buvo sugriautas įsitikinimas, kad išsamiai atkuriant išorinį, plastinį pasaulį, galima pažinti ir jo esmę. O išsigelbėjimas liko vienintelis – pabėgti į savo slaptą emocinį išgyvenimą, kūrybą tapatinti sau ir išsaugoti savąjį idealą, kuris apmąsto savo likimą, didelių socialinių deformacijų fone. Laikui bėgant atsirado lyrinės prozos profesionalų ir susiformavo pakankamai aiškūs jos bruožai:

[1] Sprindytė J. Lyrizmas šiuolaikinėje lietuvių prozoje. V., 1989. P. 5.