Romano protagonisto (dievadirbio Vinco Dovinės paveikslo) analizė

Herojaus charakterį emociškai pagrindžia, savitai įprasmina autoriaus nuotaikos ir visuomenei aktualios idėjos. Rašytojas neabejotinai buvo girdėjęs apie savo gimtinės dievadirbį, gyvenusį ant Dovinės upelio kranto, Tamošių Dulską (apie jo talentą ir neįprastą gyvenimo būdą dar šiandien aplinkiniuose kaimuose pasakojamos legendos), bet konkretus, gyvenimo dėsningumų sąlygotas tipas nebus labiau jo sudominęs. Idealizuotas Dovinė, romane veikiantis pagal savo metafizinės prigimties dėsnius, yra autoriaus poetiškos sielos ir intuicijos kūdikis. Vincas Dovinė – tarsi dvasinis Kazio Borutos giminaitis – išreiškia jo gyvenimo koncepciją, įkūnija savy svarbiąsias jo idealo puses, atliepia kai kurias rašytojo charakterio bei temperamento savybes. Ta ideali asmenybė, pateikianti mūsų dėmesiui savo emocinius, psichinius išgyvenimus, nėra tapati autoriui, o yra tik lyrinis jo antrininkas. Tai konkretizuota lyrinė pozicija: dvasios pradas miesčioniškumo pasaulyje, laisvas žmogus, besijaučiąs nepriklausomas nuo laikmečio prietarų, nepaisantis miesčionių nuomonės, nepripažįstantis jokių suvaržymų.