Hermeneutinio rato principas interpretacijoje. Juozo Apučio novelė „Balta balta buvusio laiko dėmelė“

Hermeneutinio rato principas - tai kūrinio visumos suvokimas remiantis to kūrinio dalimis bei detalėmis ir atvirkščiai, tai kartu kūrinio detalių bei dalių suvokimas remiantis įspūdžiu, susiformavusiu iš kūrinio visumos. Vienas iš lietuvių rašytojų, kurio kūrinių nagrinėjimui dažniausiai reikia pasitelkti hermeneutinio rato principą – Juozas Aputis. Šis rašytojas novelėse mėgsta kalbėti perkeltinėmis prasmėmis, išryškinti didžiausias žmogaus vertybes, bet visa tai daro palaipsniui – vieną kartą perskaitęs kūrinį tesugebėsi įžvelgti bendriausią jo visumą, bet ne esmę, todėl skaitytojui dažnai tenka dar ir dar kartą grįžti prie skaitytosios novelės, kad pastebėtų visas detales, padėsiančias pilnai išskleisti kūrinį. Šiame rašto darbe aš pabandysiu išanalizuoti baltos dėmelės įvaizdį, remdamasi minėto rašytojo Juozo Apučio novelės „Balta balta buvusio laiko dėmelė“ pagrindu, tai darysiu taikydama hermeneutinio rato principą.

Visų pirma, mano dėmesį patraukė novelės pavadinimas. Retai pasitaiko, kad grožinio kūrinio pavadinime būtų pavartojami du identiški žodžiai, šiuo atveju – balta balta. Man iš karto iškilo klausimas – kodėl autorius pasirinko dvigubą šio žodžio vartojimą? Ir kodėl pasirinkta būtent balta spalva? Kiek pagalvojusi, padariau prielaidą, kad autoriaus norėta sustiprinti ir išryškinti šio žodžio prasmę. Kaip žinia, balta spalva lietuvių literatūroje jau nuo seno simbolizuoja dvasinį atgimimą, išmintį, stiprybę, sėkmę. Tolimesni žodžiai parodo, kad bus kalbama apie praeities nedidelį (pavartotas deminutyvas „dėmelė“) nutikimą, todėl bendrai pavadinimą išsišifravau taip – novelėje bus kalbama apie mažą, tačiau didelę įtaką ateičiai padariusį įvykį.