Hermeneutinio rato principas hermeneutikoje

Juozo Apučio novelė ,,Balta balta buvusio laiko dėmelė“ iliustruoja hermeneutinio rato principą, kuriuo grindžiama teksto prasmių sąveika. Remiantis šiuo principu, teksto visumos prasmė padeda suvokti jo dalies prasmę, o pati teksto dalies prasmė, esmė yra lyginama su teksto visumos prasme. Kiekviena atskira teksto detalė yra susijusi su bendrąja reikšme per jos išaiškinimą ir jungimą į visumą. Tik tuomet tekstas gali būti suvokiamas kaip vientisas kūrinys. Minėtoje Juozo Apučio novelėje ryškiausias elementas, pagal kurį suprantama viso kūrinio prasmė, yra balta dėmelė, lydinti pasakotojo įspūdžius ir išgyvenimus. Ji atspindi praeities ir dabarties ryšį, išbandymo ir valios įtaką vidinei asmenybės raidai.

Baltos dėmelės įvaizdžio Juozo Apučio novelėje „Balta balta buvusio laiko dėmelė“ prasmės aiškinimas

Novelės pasakotojo vidiniai monologai, savianalizės momentai tekste kaitaliojasi su praeities fragmentais, vaikystės prisiminimais. Jį kamuoja stiprūs emocijų srautai, žadinantys smalsumą, atvirumą, net pyktį. Netrukus pasakotojas, gvildendamas įvairias įsivaizduojamo pašnekovo, kuriam įsijautęs kalba, poelgių priežastis, atmintyje aptinka vaikystės vaizdelį, prisiminimą, kuris jam, tuo metu dar mažam berniukui, padarė neišdildomą įspūdį. Juntamas pasakotojo noras grįžti į vaikystę, į tą momentą, kuomet jam, vaiko akimis, teko kone rimčiausias išbandymas – labai stiprus Gvildžio rankos paspaudimas. Dabartis daug sudėtingesnė, niūresnė, išbandymai čia – rimtesni, baltos dėmelės įvaizdis, kuris padėtų juos atlaikyti, nušviestų valios stiprybę, daugiau prisimenamas, nei jaučiamas. Taigi novelėje vyrauja du laikai – praeitis ir dabartis.