Naujojo Testamento formavimasis ir hermeneutika

Po antikinės hermeneutikos, kitą reikšmingą postūmį hermeneutinio aiškinimo raidai davė krikščionybės atsiradimas bei Šventojo Rašto kanono sudarymas. Hermeneutika teologine prasme yra mokslas apie teisingą dieviškojo apreiškimo supratimą. Krikščionių Naujojo Testamento aiškinimo forma iš pradžių buvo žodinė, ji vyravo apie pusę amžiaus. Pirmosioms krikščionių bendruomenėms menkai rūpėjo užrašyti mokymo turinį, o pamokslininkai istorijas apie Jėzų traktavo gana skirtingai, tad natūralu, jog žodiniai evangelijos pasakojimai, pamokslai vienas nuo kito neretai skirdavosi. Įvairūs žodinio evangelijos pasakojimo variantai sudarė pretekstą skirtingų tų pačių Kristaus gyvenimo atkarpų versijų susidarymui, keitimui pagal tam tikros krikščionių bendruomenės poreikius. Vis dėlto ši situacija iš esmės pasikeitė praėjus apie trisdešimt metų po Kristaus mirties, atsiradus pirmiesiems rašytiniams Naujojo Testamento tekstų variantams.

Naujojo Testamento formavimasis hermeneutiniu aspektu

Naujojo Testamento branduolį sudaro keturios kanoninės knygos – evangelijos: Evangelija pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną. Analogija su Senojo Testamento formavimosi istorija leidžia suvokti, kodėl dabartiniame Naujajame Testamente evangelijos vadinamos būtent taip, o ne Mato, Luko, Morkaus, Jono evangelijomis. Tokias evangelijų antraštes mums paliko senoji bažnytinė tradicija, tad kai kas iš Senojo Testamento atsiradimo proceso buvo atitinkamai pritaikyta ir Naujajam Testamentui. Visais laikas aktualus buvo naujo šventojo teksto suderinimas su Senuoju Testamentu, kad abu veikalai neprieštarautų vienas kitam.