Frazeologiniai žodžių junginiai su maisto ir valgių pavadinimais

Visais laikais kalba buvo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, o šiandien be kalbos žmogus tampa kone bejėgis. Jau nuo pat ankstyvos vaikystės, tik išmokę kalbėti, nuolat vartojame kalbą kasdienybėje. Kalba padeda bendrauti, o ypač teisingai suprasti kitus. Ji leidžia dalintis mintimis, prisiminimais, jausmais. Pati kalba bei ja fiksuojami kasdieniai įvykiai leidžia atskleisti save, suprasti kitus ir visuomenę. Vartojama įvairiose situacijose, ji atlieka įvairias skirtingas funkcijas, priklausomai nuo kalbėjimo situacijos, kurią įprastai ir atspindi.

Iš esmės, kalba yra gan uždara ženklų sistema, priklausanti nuo ją vartojančio žmogaus pasirinkimo, kaip ir kur ją vartoti. Nors pats vartojimas yra unikalus, tačiau egzistuoja tam tikri dėsniai, pastovios ypatybės. Vartojant kalbą panašiomis aplinkybėmis, linkstama prie vienokių ar kitokių struktūrų.

Įprastai mes, vartodami kalbą, net ir buitinėje aplinkoje nevengiame vaizdingumo, nekalbame paprastais trumpais sakiniais, pateikdami tik reikalingiausią informaciją. Dažnai pasakome daugiau nei reikėtų vien tik supratimui, išplečiame savo kalbą, vartojame vaizdingus posakius, palyginimus, frazeologizmus. Būtent frazeologizmai ir bus aptariami šiame darbe, o tiksliau – frazeologiniai žodžių junginiai su maisto ir valgių pavadinimais.

Frazeologizmų tema yra gana plačiai nagrinėjama. Apie frazeologizmus rašė Jonas Paulauskas („Lietuvių kalbos frazeologijos žodynas“), Evalda Jakaitienė („Lietuvių kalbos leksikologija: studijų knyga“), Jonina Lipskienė („Lietuvių kalbos somatiniai posakiai“), Birutė Jasiūnaitė („Šventieji ir nelabieji frazeologijoje ir liaudies kultūroje“), Juozas Pikčilingis („Lietuvių kalbos stilistika“ II) ir kiti autoriai.

Nuo seniausių laikų visose kalbose yra vartojami patys įvairiausi frazeologiniai junginiai. Frazeologizmai – tai sustabarėję vaizdingi posakiai ar junginiai, išreikšti netiesiogiai, vartojami siekiant emociškai bei stilistiškai vaizdingiau išreikšti mintis, padidinti ekspresyvumą. DLKŽ[1] apibrėžia frazeologizmą kaip: pastovų, vientisos reikšmės ir vaizdingą žodžių junginį.

Kaip tam tikras kalbinis vienetas, frazeologizmas gali būti vadinamas frazema arba frazeologema, o juos tiriantis mokslas – frazeologija. Pasak DLKŽ, frazeologija gali būti suprantama kaip frazeologizmų visuma arba kalbotyros šaka, tirianti frazeologizmus. Šiais laikais linkstama frazeologiją laikyti atskira mokslo šaka, nors seniau ji buvo priskiriama leksikologijai.

[1] Didysis lietuvių kalbos žodynas.